įsimylėti Vilnių rudenį
arba įsimylėti Vilnių ir rudenį
arba tiesiog. (įsi)mylėti.

heart and soul, one will burn 
dievaži, nepamenu, kada šitiek daug prasmės buvau radusi šešiuose žodžiuose

ruduo - metas rašyti?
išties, pavojingos naktys
pasiilgau čia grįžti

2013 10 03

atėjau paskaityti savęs ir viskas, ką gavau, tai tik sauja liūdnumo --

dabartyje klijuoju mūsų miesto žemėlapius dalimis, pridėdama vis po atskirą taką, išmintą mano ir tavo pėdomis, po atskirą gatvę, tarp kurios namų sienų aidėjo mūsų balsai, po atskirą skverą, kurių viduryje - supynės; pasiilgstu, dievaži, kaip pasiilgstu

atėjau paskaityti savęs ir viskas, ką supratau, tai -- ko gero, dar niekad neturėjau tiek daug, kiek dabar

ir štai toks džiaugsmingas liūdnumas sėdi ant mano peties, toks nei angelas, nei velniūkštis.

naktį prieš šimtą metų daviau priesaiką išlikti ištikima pati sau - nuo to momento tikrai nepasikeitė viena: tai laikrodžio dūžiai man į smilkinius, pranašaujantys tamsią naktį po vidurnakčio. šią naktį aš pažadu negrįžti. ir nebesapnuoti vagių. ir dar pažadu nebežadėti.


ar matei, kad mūsų delnų antspaudai įaugę į medžių kamienus - - ?
jei ne, leisk man tau parodyt

tik - perspėjimas - laikrodžiai čia uždrausti

upės teka greitai. debesys, pritvinkę lietaus, irgi pro šalį, tolyn nuo liūdno saulėlydžio. vis pagalvoju, ar saulei nenusibosta kilti ir leistis? kas vakarą stebėt tuos pačius įsimylėjėlius, romantiškai palydinčius paskutinį spindulį, ir vis tų pačių poetų meditacijas penktą valandą ryto. manęs nei tarp vienų, nei tarp kitų nėra - tai kur aš?

kur / kas / kodėl

tu nematoma tavo durys užrakintos telefonas neatsako dėl ko kodėl tavęs čia nėra

o kodėl tavęs čia nėra

o kodėl aš tavęs nerandu

dėl tavęs aš esu, todėl manęs čia nėra


mėnuo tylos ir mėnuo juodraščių.
bet pokyčių metas artėja.

2013 05 29

dieve dieve, kada gi sustosi pertraukai braižant tuos savo žvaigždėlapius?
mums reikia rimtai pakalbėti - dangus skelbia pilnatį
bet giedros mėnesienos naktys tau pats darbymetis


penktą valandą ryto dievas budina paukščius, šie šlovina poetišką rytą
ir aš pabundu
susapnavusi ilgesį

ateik arčiau, man taip baugu tamsos - -

didelis baltas niekas

niekas yra viskas - viskis yra niekis

tik // tak

lie-e-e-tūs

melsvai pilkas dangus verias virš galvos ir visos kregždės sparnais šluoja žemę - - pablo's blues

1/20, tik tiek man liko prancūzijos

- bet negailėkite savęs, susimildama, šiais laikais žudytis madinga

taip, visi turim tam būdų

- kartais net patys nežinodami esam tų ritualų dalyviai

net jei tik stebite rūkstantį dangų pro išdužusį kambario langą? 

net jei -- 

- nesvarbu 

laikas tiksi

ilgesys atsakymams ir poetiškumas, kurio išsižadėjai 

- tavo akyse plaukia liūdesys

taip, kadaise iš visų žodynų tai buvo pats gražiausias žodis

pasako ji ir suskamba telefonas

Jeigu gyvenčiau kambary be užuolaidų, ar sutiktum išgert su manim raudono sauso vyno? O po to kartu išnykt tirštoj tamsoj gulint ant namo stogo, jaučiant tik ritmingą arterijų pulsavimą ir širdies dūžius į smilkinius, vyno svaiguliui tirštinant kraują. Mano riešai ir mano kaklo duobutė kvepėtų lengvais prancūziškais kvepalais, prižadu, o tavo plaukai - vyšnių tabako dūmais. Aš būčiau raudonų lūpų moteris, o tu - jos mylimasis šviesiomis akimis. Ar sutiktum sužaist gyvenimus pagal tokį scenarijų? Kaip iš XXa. romano, kurio nesame skaitę, bet abu žinom, kokiu sakiniu jis baigiasi.

Pamiršk laiką, pamiršk tai, kas ne tavo. Tai ne aš -- tai vyno deivės mano lūpomis kužda tau į ausį, tai jos mano lūpomis bučiuoja tavąsias, tai jų rankos mano pirštais švelniai užmerkia tavo akių vokus, apsiveja tavo kaklą, suvelia mudviejų plaukus -- kai atsimerksi, pilkas dangus versis lubose virš tavo lovos, o aš būsiu kažkur mėlynuojančiam horizonte. Galbūt pievoj skabysiu baltus ramunių žiedus traukdama į plaučius saldų medaus kvapą - myli nemyli myli ne -- myli, galbūt sėdėsiu ant medinės palangės prie atverto lango ir lauksiu tavo žingsnių mano kambario durų link, galbūt ant aukščiausio pasauly pastato stogo prisidegsiu paskutinę cigaretę ir aplink pakvips vyšniomis -- abu žinom, kad tavo glėbyje pabusiu tik kitam gyvenime.
Ir tada, tam tikrą valandą, tam tikrą sekundę, mes uždainuosim tą pačią meilės dainą, nors skirtingi horizontai ir skirs mudviejų kūnus. Mūsų sielos jau pažadėtos viena kitai. Aš gulėsiu atmerktom akim tiesiai prieš pilką lubų dangų virš mano lovos, o tu ant aukščiausio pasauly pastato stogo prisidegsi paskutinę išdžiūvusio vyšnių tabako cigaretę. Gedėsi pats nesuprasdamas ko, stebėdamas liūdną naktinį miestą po tavo kojom. Pilkas kambario lubų dangus nusileis ant mano odos, mėlyna nakties melancholija įsigers į tavo plaukus, ir mudu ilgėsimės vienas kito žinodami, kad tavo glėbyje pabusiu tik kitam gyvenime.

2013 balandis

suskaičiavus visus kambario kampus, lieka skaičiuoti debesis. o gal atsiversti kalendorių ir vėl pradėt žymėti pilnatis? žudyt laiką, kol tįsta minutės, pilnos apmąstymų, ką galėjai pasakyt ir ko nepasakei - aš juk sakiau, kad esu klaustukas -

įlipus į liftą prisiminiau mokykloj išgirstus mokytojos žodžius : mylėti reikia čia ir dabar
bet tada atsidarė durys į tryliktą aukštą ir buvo jau per vėlu vėl leistis žemyn

---

kad ir kas nutiktų, aš skaičiuosiu jas, tas pilnatis
jų liko trys

V žiemos mėnuo

Jūs vis ieškote kažko, ponai ir ponios, ir nerandate vis
didžiausia Jūsų bėda ta, kad nežinote, ko čia atėjote - ar pametėt mane ?
ar jaučiat, kaip spurda mano širdis, lyg ką tik pagautos kanarėlės ?
o gal jau išslydau iš Jūsų delnų palikus tik tris savo plunksnas ?

bet šito dar nežinau nei aš

guliu (ne)savo kambary ant žemės, ant rudo raštuoto kilimo, ir tai ne šiaip sau gulėjimas - vieną akimirką po manim - tona betono, kitą jau, pažvelk, tai visai ne betonas ir visai net ne žemė - tai Čiurlionio jūros bangos neša mane tolyn nuo krantų - teška / plakasi / putoja / jūros dvasia alsuoja laisve. ir kvepia pušynai, nepamirškime šito --

bet aš nematau to, ką matote jūs

atvira jūra dovanoja mėlyną ramybę - dangus nusileidžia ant žemės - ir grynas oras pripildo plaučius taip, kad net suskausta; į saulę skrenda paukščiai - niekaip negaliu atskirti kirai tai ar žuvėdros - ir vis klega man na-gi, iš-klok savo gyvenimus, ne-svarbu, kuriuo asmeniu; visus de-vynis šimtus, ir ne-pamiršk nei vieno iš tūkstančio mylimų--jų 

bet neišgirstu, ką jie man šaukia, atleiskit, negaliu, klausausi vėjo, nuo kurio skirsta mano oda

delnuose įsidreskia dar viena linija
nagi, parodyk man savo rankas ir pasakysiu, ar mums pakeliui

Naktį

Nugrimzti į naktį. Taip, kaip mes kartais nuleidžiame galvą susimąstydami, taip visiškai nugrimzti į naktį. Aplink miega žmonės. Mažutis vaidinimas, nekaltas apsigaudinėjimas, kad jie miega namuose, tvirtose lovose, po tvirtu stogu, išsitiesę ar susirietę ant čiužinių, užsitraukę drobules, po antklodėmis, iš tikrųjų jie susirinkę kaip kažkada anuomet ir dar vėliau nykioje dykynėje, stovykloje po žvaigždėm, nesuskaičiuojama gausybė žmonių, tauta, armija, po šaltu dangum, ant šaltos žemės, pagriuvę ten pat, kur pirma stovėjo, pasidėję po galva ranką, ramiai alsuodami. O tu budi, tu - vienas iš sargų, tu susirandi kitą, mosuodamas degančiu pagaliu iš žabų krūvos šalimais. Kodėl tu budi? Kas nors turi budėti, kaip pasakyta. Kas nors turi būti pasirengęs.

                                                                                                                          - Franz Kafka, novelės

galbūt tikrai būtent taip mes ir surandam vieni kitus. mosuodami degančiais pagaliais iš žabų krūvos. tie, kurie budi. tie, kur prabudę.

vakariniai/naktiniai skaitiniai užpildo mano sielą --
aš vis kartoju sau išdrįsk nerašyti, nors tai turbūt tik saviapgaulė, lyg turėčiau pasirinkimą - rašyti ar ne

beje, pone Bergsonai, sakote, kad laukiantys žmonės įkūnija laiką?
tuomet dabar aš esu laikas, kai Japonijoj žydi sakuros --
o žydinčios sakuros yra tik žydinčios sakuros, kaip pasakytų Fernando Pessoa, o gal labiau Alberto Caeiro

ir negalvojime pakanka metafizikos

turbūt viskas/turbūt nieko

tyla - gera byla. ne?

many per dieną saulė pateka ir nusileidžia po keliasdešimt kartų, beveik beveik kaip mažojo princo planetoj, tik nerandu laiko pasigrožėt saulėlydžiais - many grumias laukiniai vilkai ir meilūs katinai, tik pastarieji jau nebesitrina šeimininkams aplink kojas idant būtų paglostyti - aš neturiu visko, bet turiu nieką, gal ne taip ir blogai? kadaise, kai išgirdau sakant justė yra amžinas klaustukas, priėmiau tai kaip vieną maloniausių kada nors išgirstų komplimentų, nors aš ir pati sau tik didelis klausimas, ir net ne vienas. kartais tai viską apsunkina.

tik kai guli aukštai ant šąlančio ir apleisto pastato betono, atitrūkęs nuo šalia esančių skęsti savo vienumoj, ištiesęs rankas į skirtingas pasaulio puses sveikini pilnatį ir kažkur apačioj girdi naktinio vilniaus gyvybę, tą akimirką staiga, lyg atsibudęs iš sapno, prisimeni, jog visos virvės, kurios pančioja tavo kojas ir rankas, yra tik tavo paties susikurta našta ir kad visa tai vyksta tik tavo galvoje. nušvitimo momentą, atrodo, viskas, kas ilgai viduje generavos nesibaigiančiose savianalizėse, pasidaro aišku ir paprasta - žodžiai išnyksta ir netgi visą vasario šaltį sukaupęs oras aplink prisipildo magiško žinojimo, jog pasaulis - beribis, o gyvenimas išties yra nuostabus ir keistas, nes turint nieką, daugiau nieko ir nereikia -- tai juk, sako, laimės paslaptis, ne?

aš tikiuos, kad vakar aplankę apmąstymai buvo iškvėpimas žiemos, kuri jau buvo pradėjusi stingdyt mano kaulus. iškvėpti būtina tam, kad galėtum įkvėpti iš naujo.
o į(si)kvėpt pradėjau jau vakar, nuo pažado sau ateity aplankyt kuo daugiau naktinio vilniaus stogų. 

2013 02 20

"Mano kambarys pamažu darosi per mažas vienatvei, ir aš vėl turėčiau pradėti rašyti eilėraščius; pradėti, ne tęsti. Bet kad aš nebemoku nei iškeliauti, nei grįžti. <...>"

                                                                                           - A. Nyka-Niliūnas, 2006 birželio 21,
Dienoraščio fragmentai

                                                                                                

erdvės dalijimasis su kitais man niekada nebuvo lengva užduotis. apmąstymuose vis grįžtu prie vienatvės temos, o nyka-niliūnas dažnai paberia daug (retorinių) klaustukų. vienatvė, matyt, liete liejosi pro jo kambario duris ir langus, o mano kambary jai vietos nėra -- gal dėl to žodynai ir kenčia nuo sausros. vienintelė išeitis lieka ausinės ir muzika.
kartais negaliu nustot svajojus apie nematomą hario poterio apsiaustą arba šiaip kokį burbulą, kuris lyg skydas mane apgaubtų ir tapčiau niekam nematoma, niekam negirdima. nors, iš tiesų, tokiomis minutėmis kaip tik labiausiai geidžiu, kad kas nors mane pamatytų - ir visa tai vyktų be žodžių, nuo kurių tokia pavargus jaučiuosi. mane taip vargina iš kitų lūpų lekiantys beprasmiai sakiniai, dirbtiniai kaip sekasi, netikri gerai (nusišypsom) o kaip tau, pokalbiai, kurie nepasako nieko, žodžiai, kurie grindžia kasdienį komunikacijos procesą -- kartais žmonės atrodo tiesiog įsipareigoję kalbėtis, nes kitaip jaučiasi nejaukiai - kodėl

nors žinau, kad čia nuovargis ir neišmiegotos naktys kalba už mane, bet
pakuždėkit man kas nors slėptuvę šiai nakčiai

pilnos kišenės skyrybos ženklų

aš - aš - aš -
kas aš?
tik sauja klaustukų ir vienas kitas šauktukas, tik tarpai tarp raidžių ir nubyrantys tritaškiai sakiniams (ne)pasibaigus, kablelis prieš "bet" ir atodūsiai iš kito lūpų, tik pilnos kišenės kabučių ir atsivėrusių skliaustų, tik viena dešimtoji sekundės elektros šoko nepažįstamųjų žvilgsniams susitikus ir du metrai tylos, kai brūkšniais nutįstu - arba tarpais tarp brūkšnių, esu tik pirmas dirstelėjimas pro langą pabudus ryte ir akimirka užverčiant ką tik baigtą skaityt knygą --

aš - kas aš?
esu viskas ir esu niekas
manęs nėra
tad ar verta kalbėt apie tai, ko nėra?

rašalu mano pirštais nubyra raidės
gramatinės klaidos
klaustukai ir šauktukai

patinka man naktimis stebėt, kaip stikliniam puodely sluoksniuojas kavos tirščiai ir šviesiai ruda kava, nes su pienu. tos dvi spalvos taip puikiai dera - o ypač naktim. nutyla viskas aplink, nurimsta. tik širdies dūžiai tyloj išryškėja, tuk - tuk. kiek daug nakties ir kavos fragmentų mano užrašuose. pastebėjau.

kaip manot - ar yra pasaulyje kur nors toks rašytojas, kurio biografijos puslapiuose būtų paminėta, jog didžiausius savo gyvenimo kūrinius jis užrašė savo telefono juodraščiuose? jog gražiausias savo gyvenimo poemas jis sudėliojo mintyse žvelgdamas pro troleibusų langus, o išlipęs stotelėje paleisdavo vėjais -- jog geriausius savo gyvenimo draugus jis surado nežinia-kada-nežinia-kur, bet prie jūros, ir pokalbiams su jais turėjo tik vieną vienintelę naktį -- jog jausdavo amžiną gyvenimo gėdą dėl savo nekūrybiškumo komplekso, nes dažnai staiga paprašytas jis negalėdavo sugalvoti nieko įdomaus/pribloškiančio/netikėto, nors rašytojams tokia išmonė juk būdinga -- jog gyvenimui baigiantis vieną viduržiemio naktį jis sudegino visus savo eilėraščius, kurių niekas niekada neskaitė, net pats negalėdamas pasakyt, ar tai tik dėl to, kad būtų šilčiau -- jog paklaustas tylėdavo, o kai išdrįsdavo prabilt, jo nieks nesiklausė -- jog niekada nerašydavo laiškų, ypač tiems, kuriems prižadėjo, nors iš tiesų laiškus mėgo -- jog tai buvo pats nuostabiausias poetas pasaulyje, tik taip niekuomet ir neišmokęs rašyti - -

o jeigu tokios biografijos puslapių ir nerastume, jeigu paaiškėtų, kad net ir jie kažkurį viduržiemį kažką šildė kildami pelenais į dangų, ar tai reiškia, jog tokio rašytojo niekuomet ir nebuvo, ir jis niekada nieko nedegino?


dar viena naktis tupia ant mano pečių, juos šiek tiek gelia, nežinau, nuovargis tai, ar tik tamsa šitaip sveria. o savo delnuose dar niekada nemačiau šitiek linijų - pilku pieštuku juose išpiešiu laimingą gyvenimą -
kad mano biografijos puslapiuose neliūdėtų balti tarpai, kad aš ir tu kada nors taptų mes (nors tai, viso labo, tik įvardžiai), o rašytojai nebejaustų gėdos ir nebedegintų eilėraščių, netgi naktimis, kai tik šaltis vyniojas aplink kojas -

colour haze - moon

the more you love - the more you trust, the more you trust - the more you can love*

vasaris, kava, žvakės ir keruakas - akimirką jaučiuosi pagavus laiką.
dabartis, kai nėra nei pabaigų, nei pradžių, dabartis, kai visu savo buvimu aš tiesiog teku į ateitį. ateitis visada tvyro rūke, pagalvojau, kai prieš porą vakarų gavau palinkėjimą jame nepaskęst, bet nemaža dalis manęs jau dabar laimingai skęsta įkvėpime veikti ir ateities planuose  - laukiančiose teatro salėse, kurios žada kažką naujo; skrydyje už trisdešimties dienų ir keturių naktų paryžiuje su jo parduotuvėlėmis už kampo, kur vynas - du eurai; vėliau - gyvenimo-šiek-tiek-troleibusuose dienose, kurios taip primena praėjusį pavasarį, kai pirmąkart perskaičiau dharmos valkatas, tuščiose ar pilnose kino teatro salėse, kur kvepia spragėsiais, kur pilna žmonių šurmulio prieš prasidedant seansui ir jų tylos, pasirodžius pirmiems filmo titrams; galų galiausiai - toje savaitėje laukiamiausių pavasario atostogų, kuri reiškia naują pilnatį -- o pilnatys juk reiškia šį tą daugiau, šį tą, ką net sunku aprašyti. dvi pilnatys - skaičiuojant jas, o ne valandas/dienas/savaites, mėnesių atkarpos tarp bemiegių naktų ir tarp ne vienišų bemiegių naktų nebeatrodo tokios didelės -

kol mėnuliai keičiasi, kasryt yra metas nubusti** - ir aš nubundu, ir praveriu langą - į kambarį plūsta pavasarį pranašaujantis gaivumas - ir mėlyni dangūs apsiveja mano mintis, ir kažkur mano viduje išsprogsta pumpuras žinojimo, jog viskas bus gerai

žmonės kalba, kad atrodau užsikrėtusi gyvenimu

ir aš nusišypsau - tout va bien!

*iš knygos expect resistance: a crimethink field manual
**šio ryto atradimas, ačiū gretai

"Kartais man atrodydavo, kad nuo jos sklinda muzika, kurią girdžiu ne tik aš vienas, bet ir visi aplinkui. Aš visada svajojau apie tokias moteris, kurios, būdamos šalia (o tokios - visada šalia, net jei skiria šviesmečiai), veikia nelyginant naktiniai klaidžiojimai pajūriais ar ilgas žiūrėjimas į spindintį dangų gulint bičių dūzgesy, čiobreliuose... Jos panaikina erdvę ir laiką, lieka tik kažkas amžino ir absoliutaus - kaip kalnuose..."

- Jurga Ivanauskaitė "Mėnulio vaikai"

noriu ten, kur kalnai --

vidurnaktį -- mane vėl ištinka naktis, su visais savo tamsios ramybės gaudesiais

užmerkdama akis atsiduriu skirtingose vietose, skirtingu laiku, skirtingi žmonės žvelgia į mane arba nuo manęs nusigręžia, tai kažkas labai panašaus į saulės spindulių žaidimą keliaujant traukiniais ar automobiliais giedrą dieną, kai šviesa užkliūna už medžių viršūnių ir meta šešėlius ant užvertų mano akių vokų -- skirtumas toks, kad dabar vi dur nak tis

paskutinį įrašą rašiau likus nakčiai iki pilnaties pabaigos, o dabar štai lieka penkios dienos iki sekančios ir šįkart many spurda žinojimas, jog ši pilnatis bus magiškai pilna -- pilna visko - ir tokias pilnatis privaloma švęsti! kaip pačiam šalčiausiam viduržiemy savo pavasarį išgyvenantis žmogus, galiu pasakyt, jog pavasariais aplankantis džiaugsmas viskuo atrodo begalinis, ir nors sako, kad laimė baigsis, aš visa atsiduodu dabarčiai nesistengdama pernelyg planuot ateities, palikus būtąjį laiką už durų, ir, žinot, tai yra nuostabi patirtis. be jokios abejonės, jausmų amplitudė yra didžiulė, ir užsilikt vienoj pastovioj būsenoj vargu ar naudinga (ir išvis - ar įmanoma?), nes jei pastoviai išgyventum euforiją, tam tikri ypatingi gyvenimo momentai nebetektų savo prasmės ir ypatingumo. viskas viskas vyksta sinusoidėm, amžinais gyvenimo ciklais -- ir jeigu pavasaris ir praeis, kažkada jis juk vėl sugrįš --
žinot, many vyksta visokiausios cheminės reakcijos, nenuoramos jausmai viską verčia spurdėt ir sproginėt, ir klausimų - natūralu - kyla tūkstančiai, tik aš į juos neturiu atsakymų, o gal net nepradedu ieškot -- dabar aš tiesiog stebiu savo gyvenimo virsmą, stovėdama pačiame veiksmo epicentre, mano akys stengias aprėpt visą tą nuostabumą, kuris dedas aplink, ir lūpos šypso.
ak.

pasiutusiai gera turėt įkvėpimą.
ir ne bet kokį, o tą, kurį gali regėt paskutinį prieš užmiegant ir patį pirmą vos tik pramerkus akis.

p.s. dar vienas pažadas sau: visada su savimi nešiotis savo užrašų knygutę

rytoj paskutinė pilnaties naktis

vis dar nežinau, ko vertos visos mano beprotybės, jei jos vyksta tik mano galvoje. pripažįstu, kad i'm a thinker, not a talker (ir dar jaučiu, kad galėčiau pridurt ir i'm a writer) tačiau tai kartais priverčia jaustis taip sumautai, jog net nežinau kaip -- huh.

vis dėlto, gal tai tik sesijiniai apmąstymai, kai žinai, kad turi susikaupt vienam darbui, tačiau nori nenori pašalinės mintys lenda į galvą. kad ir kaip bebūtų keista, nors tikiu, kad aš čia ne viena tokia, sesijos yra vienas iš tų laikotarpių, kada jaučiuosi produktyviausia beveik visame kame, tik ne moksle. kartais net nusistebiu, kokių gerų idėjų protas pagimdo per sesijas -- kaip tik su viena iš jų, ko gero, didžiausia kada nors užklupusia inspiracija, ir pradedu naujuosius metus. labai daug kas šlifuojasi tiek mintyse, tiek širdyje, bet gal kada nors visa tai duos kokių nors vaisių. visi žino pasakymą, jog kaip metus pradedi, tokie jie ir būna, todėl tai dabar vienas iš mano vilties žiburių -- dauguma prasmių.

pažadėjau sau neriboti savęs ir vis sau priminti, jog gyvenimas per trumpas, jog nedarytum to, ką nori daryt. kol kas, kiek jau teko veikt pasikliaujant šita idėja (tai buvo trys didžiausi praėjusių metų sprendimai), rezultatai pranoko lūkesčius ir tai tapo išsilaisvinimo raktu nuo gniaužtų, kurie taip ilgai mane slėgė. galbūt tik vienos klaidos dar neišmokstu nekartot - niekada savo mintyse nesistengt užbėgt įvykiams už akių, nes tie gyvenimo vingiai oi kokie nenuspėjami! bet tam reikia daugiau laiko.

pabaigai - įsijungė daina pavadinimu solitude is bliss ir netyčia prisiminiau mopasano novelę solitude, dėl kurios teko šiek tiek nemiegot rašant teksto poetikos analizės darbą. mopasanas rašė:

Je ne me sens jamais plus seul que lorsque je livre mon coeur à quelque ami, parce que je comprends mieux alors l’infranchissable obstacle. Il est là, cet homme; je vois ses yeux clairs sur moi; mais son âme, derrière eux, je ne la connais point. Il m’écoute. Que pense-t-il? Oui, que pense-t-il? Tu ne comprends pas ce tourment? Il me hait peut-être? ou me méprise? ou se moque de moi? Il réfléchit à ce que je dis, il me juge, il me raille, il me condamne, m’estime médiocre ou sot. Comment savoir ce qu’il pense? Comment savoir s’il m’aime comme je l’aime? et ce qui s’agite dans cette petite tête ronde? Quel mystère que la pensée inconnue d’un être, la pensée cachée et libre, que nous ne pouvons ni connaître, ni conduire, ni dominer, ni vaincre!

neversiu visko, prancūzišką ištrauką įkeliu tik dėl to, jog žinau, kad yra toks vienas prancūziškas VILkolakis, kuriam mano rašliavos įdomios ir karts nuo karto čia užsuka (jei bus įdomu, paskaityk visą novelę), o verčiant trumpai drūtai - mopasano novelės veikėjas prisipažįsta, jog jis vienišiausias jaučiasi tada, kai savo draugui bando atverti širdį -  jis sielvartauja dėl to, jog neįmanoma sužinoti, ką galvoja kitas žmogus ir kas iš tiesų dedasi jo širdyje, nes - tokia pagrindinė visos novelės mintis - žmogus yra absoliučiai vienas įkalintas savo kūne ir niekada nesužinos, ką jaučia ir mąsto kitas. 

tada skaitydama novelę buvau giliuose apmąstymuose, skendau mopasano melancholijoj, nes viskas iš tiesų atrodė šitaip - be išeities - o va dabar ėmiau ir pagalvojau - gal ir nereikia liūdėt dėl to, jog nežinai? gal štai dėl ko ir buvo sukurtas pasitikėjimo kitais žmonėmis jausmas!