žinau, ką pasidovanosiu sau, kai tik grįšiu į vilnių gavus bent kiek litų į savo sąskaitą

ir dar žinau, kad vėl atėjo metas į rankas paimti dar vieną ivanauskaitės knygą
velniop tą pasaulio pabaigą, velniop ir tą fakin egzaminų sesiją - aš noriu skaityt

and that makes me feel better

aš rašysiu. aš prižadu. man tik reikia, kad kas nors manim tikėtų.
tik iš pradžių nusivalysiu purvą nuo akių.

paskendau, saule, sapnuose.

bet nepataiko ten, kur gerai, mano keliai

labai kalėdiška

džiaugsmingų kalėdų, juste

aha, ačiū
ta proga išgersiu dar vyno

dar vienas naktinis puodelis kavos, dar viena cigaretė ir dūžtantys daiktai iš aštunto aukšto balkono. krenta žemėn ir dusliai sudūžta. šitaip daužau save, šitaip aš pykstu. šitaip aš noriu namo. ateis diena, kai būsiu patenkinta pati savimi ir stabiliai stovėsiu ant kojų, ir šitokios visai nekalėdinės naktinės beprotystės tik kels nemalonius prisiminimus, tačiau tai vis dar ne šiandien ir ne rytoj.

velniop viską, man tik reikia laiko.

o gal tik švelnumo

kada nors. kada nors mūsų namuose stovės pianinas. kada nors aš prisiminsiu laiko dulkėm apibirusius įgūdžius. tada mūsų namuose skambės šopenas. kambary degs žvakės, o vakarais skambės šopenas. savo rankomis mes kursime magiją. kada nors, likus savaitei iki kalėdų, mes gersime raudoną vyną, o už lango snigs. ir bus taip labai ramu ir labai gera, nes pagaliau. galbūt mes net nekalbėsim, gal muzika iškalbės viską už mus. mes netrukdysime išsipildyti stebuklams. ir žinai, mes netgi nenorėsime sustabdyti laiko. nes jo tėkmė nebegąsdins. mes tiesiog užmiršime laikrodžius, gyvendami ne minutėmis, o vienas kitu. mes jaukiai užsidegsime ugnį ir įsipilsime dar vyno, turėdami visą gyvenimą laiko. kambaryje gros šopenas, o už lango snigs. likus savaitei iki kalėdų. kada nors.

dvi tabletės - ir lieka tik mintys
dirbtinė ramybė gaminasi
jausmai užrakinami kažkur krūtinėje
vaitoja spaudžiama širdis nuo zombiško mano kvėpavimo
kasdieniniai ritualai, kuriuos rutina išgimdo
ir gruodis besniegis visu sunkumu slegia prie žemės
apkrovęs pečius darbais ir liepiamosiomis nuosakomis
kalėdinės šviesos ir žmonės parduotuvėse šypsos
kaip keista, kokie jie besniegiai
čia aš tik sniegena ant savo balto popieriaus lapo
tupiu nežinodama, kurgi man skristi.

naujagimis visada bus kūdikis, bet kūdikis nebūtinai bus naujagimis.
keistos žodžių reikšmės ir sakinių tvarkos
kableliai keičia mūsų gyvenimus
o kiti ženklai tik tamsina arba šviesina mano
mūsų nuotaikas, kurgi mes einam...


koks jo gyvenimas, to mažo vaikelio
stebuklo, šiltai apkamšyto lopšy
važiuojančiam troleibuse, kur dvokia degtine
ant galinių sėdynių sėdintis vyras
koks jos gyvenimas, tos motinos
be vieno priekinio danties
jau vakar pagimdžius ji šiandien išeina
į pasaulį su nauju pasauliu ant rankų
jos vyras,o gal tik sugyventinis
kalba telefonu sakydamas, jog vaikas miega
jo balsas gražus, bet pragertas
jo rankos grublėtos ir nešvarios panagės
spėju, jog jaunas, tik oda susenus
plaukai neplauti, nors kapišonas užstoja
jis laiko tą mažą stebuklą ant kelių
galvoju, ar vardą išrinko?..
jis kalba telefonu ir plyšta keiksmažodžiai
ir liepia kažkam kambary nerūkyt
jie grįžta namo, vaikas ant rankų ---

nusikoso šalia sėdinti ūsuota moteris

o, štai ir mano stotelė

kažkada seniai iškvėptas naujai atrastas įkvėpia ---

pernelyg tvarkingas
tavo gyvenimas, tiesiaplauke,
kasdien į priekį po žingsnį
suplanuotai be klystkelių –
be nuotykių
pernelyg tiesus
tavo gyvenimas, tiesiaplauke,
pedantiškai sulankstyti tavo drabužiai
nuobodūs
pernelyg, tiesiaplauke,
pernelyg sinusoidėm gyvenam,
jog galėtume tvarkingai
išlyginti savo gyvenimus ---- vėl
vėjas pašiaušė man plaukus