tik // tak

lie-e-e-tūs

melsvai pilkas dangus verias virš galvos ir visos kregždės sparnais šluoja žemę - - pablo's blues

1/20, tik tiek man liko prancūzijos

- bet negailėkite savęs, susimildama, šiais laikais žudytis madinga

taip, visi turim tam būdų

- kartais net patys nežinodami esam tų ritualų dalyviai

net jei tik stebite rūkstantį dangų pro išdužusį kambario langą? 

net jei -- 

- nesvarbu 

laikas tiksi

ilgesys atsakymams ir poetiškumas, kurio išsižadėjai 

- tavo akyse plaukia liūdesys

taip, kadaise iš visų žodynų tai buvo pats gražiausias žodis

pasako ji ir suskamba telefonas

Jeigu gyvenčiau kambary be užuolaidų, ar sutiktum išgert su manim raudono sauso vyno? O po to kartu išnykt tirštoj tamsoj gulint ant namo stogo, jaučiant tik ritmingą arterijų pulsavimą ir širdies dūžius į smilkinius, vyno svaiguliui tirštinant kraują. Mano riešai ir mano kaklo duobutė kvepėtų lengvais prancūziškais kvepalais, prižadu, o tavo plaukai - vyšnių tabako dūmais. Aš būčiau raudonų lūpų moteris, o tu - jos mylimasis šviesiomis akimis. Ar sutiktum sužaist gyvenimus pagal tokį scenarijų? Kaip iš XXa. romano, kurio nesame skaitę, bet abu žinom, kokiu sakiniu jis baigiasi.

Pamiršk laiką, pamiršk tai, kas ne tavo. Tai ne aš -- tai vyno deivės mano lūpomis kužda tau į ausį, tai jos mano lūpomis bučiuoja tavąsias, tai jų rankos mano pirštais švelniai užmerkia tavo akių vokus, apsiveja tavo kaklą, suvelia mudviejų plaukus -- kai atsimerksi, pilkas dangus versis lubose virš tavo lovos, o aš būsiu kažkur mėlynuojančiam horizonte. Galbūt pievoj skabysiu baltus ramunių žiedus traukdama į plaučius saldų medaus kvapą - myli nemyli myli ne -- myli, galbūt sėdėsiu ant medinės palangės prie atverto lango ir lauksiu tavo žingsnių mano kambario durų link, galbūt ant aukščiausio pasauly pastato stogo prisidegsiu paskutinę cigaretę ir aplink pakvips vyšniomis -- abu žinom, kad tavo glėbyje pabusiu tik kitam gyvenime.
Ir tada, tam tikrą valandą, tam tikrą sekundę, mes uždainuosim tą pačią meilės dainą, nors skirtingi horizontai ir skirs mudviejų kūnus. Mūsų sielos jau pažadėtos viena kitai. Aš gulėsiu atmerktom akim tiesiai prieš pilką lubų dangų virš mano lovos, o tu ant aukščiausio pasauly pastato stogo prisidegsi paskutinę išdžiūvusio vyšnių tabako cigaretę. Gedėsi pats nesuprasdamas ko, stebėdamas liūdną naktinį miestą po tavo kojom. Pilkas kambario lubų dangus nusileis ant mano odos, mėlyna nakties melancholija įsigers į tavo plaukus, ir mudu ilgėsimės vienas kito žinodami, kad tavo glėbyje pabusiu tik kitam gyvenime.

2013 balandis

suskaičiavus visus kambario kampus, lieka skaičiuoti debesis. o gal atsiversti kalendorių ir vėl pradėt žymėti pilnatis? žudyt laiką, kol tįsta minutės, pilnos apmąstymų, ką galėjai pasakyt ir ko nepasakei - aš juk sakiau, kad esu klaustukas -

įlipus į liftą prisiminiau mokykloj išgirstus mokytojos žodžius : mylėti reikia čia ir dabar
bet tada atsidarė durys į tryliktą aukštą ir buvo jau per vėlu vėl leistis žemyn

---

kad ir kas nutiktų, aš skaičiuosiu jas, tas pilnatis
jų liko trys

V žiemos mėnuo

Jūs vis ieškote kažko, ponai ir ponios, ir nerandate vis
didžiausia Jūsų bėda ta, kad nežinote, ko čia atėjote - ar pametėt mane ?
ar jaučiat, kaip spurda mano širdis, lyg ką tik pagautos kanarėlės ?
o gal jau išslydau iš Jūsų delnų palikus tik tris savo plunksnas ?

bet šito dar nežinau nei aš

guliu (ne)savo kambary ant žemės, ant rudo raštuoto kilimo, ir tai ne šiaip sau gulėjimas - vieną akimirką po manim - tona betono, kitą jau, pažvelk, tai visai ne betonas ir visai net ne žemė - tai Čiurlionio jūros bangos neša mane tolyn nuo krantų - teška / plakasi / putoja / jūros dvasia alsuoja laisve. ir kvepia pušynai, nepamirškime šito --

bet aš nematau to, ką matote jūs

atvira jūra dovanoja mėlyną ramybę - dangus nusileidžia ant žemės - ir grynas oras pripildo plaučius taip, kad net suskausta; į saulę skrenda paukščiai - niekaip negaliu atskirti kirai tai ar žuvėdros - ir vis klega man na-gi, iš-klok savo gyvenimus, ne-svarbu, kuriuo asmeniu; visus de-vynis šimtus, ir ne-pamiršk nei vieno iš tūkstančio mylimų--jų 

bet neišgirstu, ką jie man šaukia, atleiskit, negaliu, klausausi vėjo, nuo kurio skirsta mano oda

delnuose įsidreskia dar viena linija
nagi, parodyk man savo rankas ir pasakysiu, ar mums pakeliui