turbūt viskas/turbūt nieko

tyla - gera byla. ne?

many per dieną saulė pateka ir nusileidžia po keliasdešimt kartų, beveik beveik kaip mažojo princo planetoj, tik nerandu laiko pasigrožėt saulėlydžiais - many grumias laukiniai vilkai ir meilūs katinai, tik pastarieji jau nebesitrina šeimininkams aplink kojas idant būtų paglostyti - aš neturiu visko, bet turiu nieką, gal ne taip ir blogai? kadaise, kai išgirdau sakant justė yra amžinas klaustukas, priėmiau tai kaip vieną maloniausių kada nors išgirstų komplimentų, nors aš ir pati sau tik didelis klausimas, ir net ne vienas. kartais tai viską apsunkina.

tik kai guli aukštai ant šąlančio ir apleisto pastato betono, atitrūkęs nuo šalia esančių skęsti savo vienumoj, ištiesęs rankas į skirtingas pasaulio puses sveikini pilnatį ir kažkur apačioj girdi naktinio vilniaus gyvybę, tą akimirką staiga, lyg atsibudęs iš sapno, prisimeni, jog visos virvės, kurios pančioja tavo kojas ir rankas, yra tik tavo paties susikurta našta ir kad visa tai vyksta tik tavo galvoje. nušvitimo momentą, atrodo, viskas, kas ilgai viduje generavos nesibaigiančiose savianalizėse, pasidaro aišku ir paprasta - žodžiai išnyksta ir netgi visą vasario šaltį sukaupęs oras aplink prisipildo magiško žinojimo, jog pasaulis - beribis, o gyvenimas išties yra nuostabus ir keistas, nes turint nieką, daugiau nieko ir nereikia -- tai juk, sako, laimės paslaptis, ne?

aš tikiuos, kad vakar aplankę apmąstymai buvo iškvėpimas žiemos, kuri jau buvo pradėjusi stingdyt mano kaulus. iškvėpti būtina tam, kad galėtum įkvėpti iš naujo.
o į(si)kvėpt pradėjau jau vakar, nuo pažado sau ateity aplankyt kuo daugiau naktinio vilniaus stogų. 

2013 02 20

"Mano kambarys pamažu darosi per mažas vienatvei, ir aš vėl turėčiau pradėti rašyti eilėraščius; pradėti, ne tęsti. Bet kad aš nebemoku nei iškeliauti, nei grįžti. <...>"

                                                                                           - A. Nyka-Niliūnas, 2006 birželio 21,
Dienoraščio fragmentai

                                                                                                

erdvės dalijimasis su kitais man niekada nebuvo lengva užduotis. apmąstymuose vis grįžtu prie vienatvės temos, o nyka-niliūnas dažnai paberia daug (retorinių) klaustukų. vienatvė, matyt, liete liejosi pro jo kambario duris ir langus, o mano kambary jai vietos nėra -- gal dėl to žodynai ir kenčia nuo sausros. vienintelė išeitis lieka ausinės ir muzika.
kartais negaliu nustot svajojus apie nematomą hario poterio apsiaustą arba šiaip kokį burbulą, kuris lyg skydas mane apgaubtų ir tapčiau niekam nematoma, niekam negirdima. nors, iš tiesų, tokiomis minutėmis kaip tik labiausiai geidžiu, kad kas nors mane pamatytų - ir visa tai vyktų be žodžių, nuo kurių tokia pavargus jaučiuosi. mane taip vargina iš kitų lūpų lekiantys beprasmiai sakiniai, dirbtiniai kaip sekasi, netikri gerai (nusišypsom) o kaip tau, pokalbiai, kurie nepasako nieko, žodžiai, kurie grindžia kasdienį komunikacijos procesą -- kartais žmonės atrodo tiesiog įsipareigoję kalbėtis, nes kitaip jaučiasi nejaukiai - kodėl

nors žinau, kad čia nuovargis ir neišmiegotos naktys kalba už mane, bet
pakuždėkit man kas nors slėptuvę šiai nakčiai

pilnos kišenės skyrybos ženklų

aš - aš - aš -
kas aš?
tik sauja klaustukų ir vienas kitas šauktukas, tik tarpai tarp raidžių ir nubyrantys tritaškiai sakiniams (ne)pasibaigus, kablelis prieš "bet" ir atodūsiai iš kito lūpų, tik pilnos kišenės kabučių ir atsivėrusių skliaustų, tik viena dešimtoji sekundės elektros šoko nepažįstamųjų žvilgsniams susitikus ir du metrai tylos, kai brūkšniais nutįstu - arba tarpais tarp brūkšnių, esu tik pirmas dirstelėjimas pro langą pabudus ryte ir akimirka užverčiant ką tik baigtą skaityt knygą --

aš - kas aš?
esu viskas ir esu niekas
manęs nėra
tad ar verta kalbėt apie tai, ko nėra?

rašalu mano pirštais nubyra raidės
gramatinės klaidos
klaustukai ir šauktukai

patinka man naktimis stebėt, kaip stikliniam puodely sluoksniuojas kavos tirščiai ir šviesiai ruda kava, nes su pienu. tos dvi spalvos taip puikiai dera - o ypač naktim. nutyla viskas aplink, nurimsta. tik širdies dūžiai tyloj išryškėja, tuk - tuk. kiek daug nakties ir kavos fragmentų mano užrašuose. pastebėjau.

kaip manot - ar yra pasaulyje kur nors toks rašytojas, kurio biografijos puslapiuose būtų paminėta, jog didžiausius savo gyvenimo kūrinius jis užrašė savo telefono juodraščiuose? jog gražiausias savo gyvenimo poemas jis sudėliojo mintyse žvelgdamas pro troleibusų langus, o išlipęs stotelėje paleisdavo vėjais -- jog geriausius savo gyvenimo draugus jis surado nežinia-kada-nežinia-kur, bet prie jūros, ir pokalbiams su jais turėjo tik vieną vienintelę naktį -- jog jausdavo amžiną gyvenimo gėdą dėl savo nekūrybiškumo komplekso, nes dažnai staiga paprašytas jis negalėdavo sugalvoti nieko įdomaus/pribloškiančio/netikėto, nors rašytojams tokia išmonė juk būdinga -- jog gyvenimui baigiantis vieną viduržiemio naktį jis sudegino visus savo eilėraščius, kurių niekas niekada neskaitė, net pats negalėdamas pasakyt, ar tai tik dėl to, kad būtų šilčiau -- jog paklaustas tylėdavo, o kai išdrįsdavo prabilt, jo nieks nesiklausė -- jog niekada nerašydavo laiškų, ypač tiems, kuriems prižadėjo, nors iš tiesų laiškus mėgo -- jog tai buvo pats nuostabiausias poetas pasaulyje, tik taip niekuomet ir neišmokęs rašyti - -

o jeigu tokios biografijos puslapių ir nerastume, jeigu paaiškėtų, kad net ir jie kažkurį viduržiemį kažką šildė kildami pelenais į dangų, ar tai reiškia, jog tokio rašytojo niekuomet ir nebuvo, ir jis niekada nieko nedegino?


dar viena naktis tupia ant mano pečių, juos šiek tiek gelia, nežinau, nuovargis tai, ar tik tamsa šitaip sveria. o savo delnuose dar niekada nemačiau šitiek linijų - pilku pieštuku juose išpiešiu laimingą gyvenimą -
kad mano biografijos puslapiuose neliūdėtų balti tarpai, kad aš ir tu kada nors taptų mes (nors tai, viso labo, tik įvardžiai), o rašytojai nebejaustų gėdos ir nebedegintų eilėraščių, netgi naktimis, kai tik šaltis vyniojas aplink kojas -

colour haze - moon

the more you love - the more you trust, the more you trust - the more you can love*

vasaris, kava, žvakės ir keruakas - akimirką jaučiuosi pagavus laiką.
dabartis, kai nėra nei pabaigų, nei pradžių, dabartis, kai visu savo buvimu aš tiesiog teku į ateitį. ateitis visada tvyro rūke, pagalvojau, kai prieš porą vakarų gavau palinkėjimą jame nepaskęst, bet nemaža dalis manęs jau dabar laimingai skęsta įkvėpime veikti ir ateities planuose  - laukiančiose teatro salėse, kurios žada kažką naujo; skrydyje už trisdešimties dienų ir keturių naktų paryžiuje su jo parduotuvėlėmis už kampo, kur vynas - du eurai; vėliau - gyvenimo-šiek-tiek-troleibusuose dienose, kurios taip primena praėjusį pavasarį, kai pirmąkart perskaičiau dharmos valkatas, tuščiose ar pilnose kino teatro salėse, kur kvepia spragėsiais, kur pilna žmonių šurmulio prieš prasidedant seansui ir jų tylos, pasirodžius pirmiems filmo titrams; galų galiausiai - toje savaitėje laukiamiausių pavasario atostogų, kuri reiškia naują pilnatį -- o pilnatys juk reiškia šį tą daugiau, šį tą, ką net sunku aprašyti. dvi pilnatys - skaičiuojant jas, o ne valandas/dienas/savaites, mėnesių atkarpos tarp bemiegių naktų ir tarp ne vienišų bemiegių naktų nebeatrodo tokios didelės -

kol mėnuliai keičiasi, kasryt yra metas nubusti** - ir aš nubundu, ir praveriu langą - į kambarį plūsta pavasarį pranašaujantis gaivumas - ir mėlyni dangūs apsiveja mano mintis, ir kažkur mano viduje išsprogsta pumpuras žinojimo, jog viskas bus gerai

žmonės kalba, kad atrodau užsikrėtusi gyvenimu

ir aš nusišypsau - tout va bien!

*iš knygos expect resistance: a crimethink field manual
**šio ryto atradimas, ačiū gretai