keisti vidurnakčiai

"myliu" šaukei, o šešėliai arčiau ir arčiau

šaukei, bet dabar pamiršai. kaip šaukt, kaip mylėt. ieškai savo paties paveikslų mėgstamo poeto eilėse, klausomos dainos tekstuose arba savo žmogaus idealo biografinės knygos pastraipose -
o kai tavęs paklausia, kiek valandų, tu atsakai - šiąnakt nemiegosiu. kai tavęs paklausia, koks tavo vardas, tu atsakai - įpilk dar vyno. kai tavęs paklausia, ar tu čia gyveni, tu atsakai - praėjusią naktį čia snigo. kai tavęs paklausia, kur tavo vyras, tu atsakai - jis šiąnakt irgi nemiegos. kai tavęs paklausia, ar greitai pabaiga, tu atsakai - skrendam į paryžių. kai tavęs paklausia, ar visuomet-tu-šitaip, tu atsakai - varnos virš galvų tau suka ratus. kai tavęs paklausia, kas tavo gyvenime yra geriausia, tu atsakai - - -

sutapimai, tu atsakai

ir tada jau norėtum pradėt pasakot, kad tai praėjusiais metais šią naktį čia snigo, jog tu visai ne varna - tu kolibris, jog laikas egzistuoja tik matuojamas ir kad all i have in life is my imagination; jau norėtum sušukt palaukit, dar minutėlę, aš jums tuoj surasiu taurę, bet

sutapimai, tu atsakai, ir jie išeina, tyliai uždarydami duris
pasiėmę vyną

žaizdos - poetiškos, randai - nuobodūs

dabar jau net keista, kokią galią gali turėti naktinis išėjimas į balkoną vienai vienintelei cigaretei po šitiek laiko - porą minučių jaučiausi lyg laiko mašinoj, grįžusi į melancholiškiausią rudenį iš visų, kadaise tekėjusių mano venomis. dabar jau net keista, kai norisi pačiai sau pripažint, kad pasiilgau ne ko kito, bet savęs tuo laiku, kai viskas plyšo, spurdėjo, trūko ir tekėjo upėmis. tada ir mintys vakariniuose troleibusuose keliaujant į namus arba bėgant iš jų, atrodo, turėjo prasmę. tuščiais žvilgsniais žvelgdavau į bendrakeleivių akis ir jose kažką rasdavau. tyrinėdavau jų rankas, delnų ir veidų linijas, ieškodama kažko panašaus, artimo - o dabar nebesižvalgau. dažniausiai užsimerkiu. ironiška, jog pati jaučiuosi užmigus, kai šitaip dažnai mąstau apie prabudusius žmones ir ieškau tokių savo aplinkoj - - šitaip mintydama vieną akimirką važiuoju, o kitą - jau laikas lipti. saulėtekis, kita stotelė - vilniaus universitetas.
ir ne tik stotelės, bet ir savaitės šitaip lekia. palydžiu jas užsimerkus, tarsi jau būtų aplankęs žiemos miegas, nors dar tik ruduo. kai užsimerkiu, širdyje pajaučiu augančią baimę, jog šitaip nesąmoningai pramiegosiu gražiausią savo gyvenimo dalį, kurią, pagal idėją, turėčiau švęsti. laikas valgo mano gyvybinę energiją, tikrąja šio žodžio prasme, dėl to netgi pradėjau vengti laikrodžių - jog viskas kuo mažiau primintų apie beprotišką nesustabdomą jo tėkmę. tiesa, laikas egzistuoja tik matuojamas. tačiau kai kuriais atvejais protestuot prieš kasdienybės taisykles tiesiog neįmanoma. jei esi čia, daryk tai, ką privalai.

ir vis negaliu nuspręsti, ar tai duobės, ar viena tiesi linija. pagalvojus, duobės juk geriau, nes tiesi linija reiškia tik mirtį, ar ne?

the leaves fall early this autumn, in wind
the paired butterflies are already yellow with august
over the grass in the west garden;
they hurt me

tiesa. jau greit išauš penktadienis.