kiek vie nas
lai kro džio
tik sė ji mas
pri pil dy tas
lau ki mo - -

tik šįkart tokio kantraus ir visai neakiplėšiško

kokie kontrastingi rugpjūčiai, pagalvoju - praėjęs rugsėjis nešė į niekur, tačiau, pasirodo, ir iš ten įmanoma grįžti, auginti naujas viltis ir pinti dar negirdėtas istorijas. šiemet aš taip laukiu naujos pradžios, nes jaučiu jaučiu jaučiu -- kažką jaudinančio, ką turi kiekviena nauja pradžia, nors šįkart kalbu tik apie mokslo metus. o gal ir ne. vienu metu kolibris jau buvo išsigandęs, jog virto jausmų mankurtu, nes per storas žieves šiluma niekaip nepasiekdavo krūtinėj spurdančio...rubino? bet netolima praeitis parodė, jog - ak - ne akmuo ten spurda, o tikra žmogiška paukštiška širdis. gal tai reiškia, jog atgimimas įmanomas?

taigi, aš labai kantriai dirbu. kruopščiai renku gėles, kurias sodinsiu savo sode, kasdien uoliai išraunu visas piktžoles, kurios kėsinasi į mano pievas, įvairiom spalvom piešiu savo namų sienas, kad būtų linksmiau, konstruoju pašto dėžutes, kad joks laiškas nepasimestų -- lyg mažasis princas prižiūriu, jog mano planetoje klestėtų tvarka ir harmonija. visa tai tam, kad kada nors galėčiau be gėdos ir purvo į svečius pasikviest kitus. tam, kad galėčiau pasakyt purvinus batus palik už durų, nes norėsiu, jog mano triūsas būtų įvertintas. tam, kad užėjęs niekada nebenorėtų išeit - išskrist - išplaukt - - -
ir ir ir kad va tokiomis naktimis, kaip dabar, kai man norėsis jaukios moteriškos ramybės, aš galėčiau tyliai šmurkštelt į minkštą, ką tik išskalbtų patalų kvapo lovą, prisiglaust prie šiltų pečių ir saugiai užmigt jaučiant kutenantį kvėpavimą į kaklą ir stiprią vyrišką ranką man ant liemens - -
ak

love is a verb

o žinai, naktimis vis dar jaučiuosi poetiškai. ypač rugpjūtį... jau kasnakt arčiau rudens.

- imk ir nebijok
ne, ką tu - -
šįkart jau nėra ką prarasti

hah. o dabar aš tik važinėju naktinėmis miesto gatvėmis, kurių žibintai parodo mums kelią, galvodama apie laukiančius atradimus. nors nežinau, kas ko labiau laukia - jie manęs, ar aš jų - - bet ateitis atrodo kur kas patrauklesnė, kai pradedi įsivaizduot dalykus, kuriuos žinai, jog gali susikurt pats - mažesnius ar didesnius, anksčiau ar vėliau - ir visa tai labai jaukina širdį.

jei atvirai, dabar ir pati nežinau, ko čia atėjau ir ką dar norėčiau pasakyt. krūtinėje jau kurį laiką visaip plėšosi ir draskosi žodžiai, sakiniai ir tekstai, tačiau visus juos išgyvenu pati sau, lyg slėpčiau nuo pasaulio kaip didžiausią brangenybę, bandau juos išbarstyt į šimtus juodraščių, bet rezultatas - tik savaitės tylėjimo. gal taip ir geriau, juk beveik dvidešimt metų gyvenimo jau spėjo įrodyt, kad dažniausiai viskam reikia laiko. vieni renkamės viską iškalbėti, kiti - ištylėti...išrašyti, išbūti - - tokia kosminė tyla įkvepia milijonams apmąstymų, o iš užgesusios žvakės išsiliejęs vaškas ant grindų išpiešia širdį - gal ir banalu, bet tiesa. žvakė užgeso.

palydovai vėl rugpjūtiškai skraido virš mano galvos, įprastai, lyg niekur nieko, jie žybsi baltai ir raudonai, ir aš savo mintis transliuoju tiesiai į apsiniaukusią mėnesieną -- nes niekas kitas, be mūsų dar nebent tik ji gali suprasti, ką reiškia išrasti laiko mašiną, kuria leista naudotis vieną vienintelę naktį - -

gal geriau leisk toms mintims iškeliaut 
dabar metas nusišypsot -- jau iškeliavo