"Kartais man atrodydavo, kad nuo jos sklinda muzika, kurią girdžiu ne tik aš vienas, bet ir visi aplinkui. Aš visada svajojau apie tokias moteris, kurios, būdamos šalia (o tokios - visada šalia, net jei skiria šviesmečiai), veikia nelyginant naktiniai klaidžiojimai pajūriais ar ilgas žiūrėjimas į spindintį dangų gulint bičių dūzgesy, čiobreliuose... Jos panaikina erdvę ir laiką, lieka tik kažkas amžino ir absoliutaus - kaip kalnuose..."

- Jurga Ivanauskaitė "Mėnulio vaikai"

noriu ten, kur kalnai --

vidurnaktį -- mane vėl ištinka naktis, su visais savo tamsios ramybės gaudesiais

užmerkdama akis atsiduriu skirtingose vietose, skirtingu laiku, skirtingi žmonės žvelgia į mane arba nuo manęs nusigręžia, tai kažkas labai panašaus į saulės spindulių žaidimą keliaujant traukiniais ar automobiliais giedrą dieną, kai šviesa užkliūna už medžių viršūnių ir meta šešėlius ant užvertų mano akių vokų -- skirtumas toks, kad dabar vi dur nak tis

paskutinį įrašą rašiau likus nakčiai iki pilnaties pabaigos, o dabar štai lieka penkios dienos iki sekančios ir šįkart many spurda žinojimas, jog ši pilnatis bus magiškai pilna -- pilna visko - ir tokias pilnatis privaloma švęsti! kaip pačiam šalčiausiam viduržiemy savo pavasarį išgyvenantis žmogus, galiu pasakyt, jog pavasariais aplankantis džiaugsmas viskuo atrodo begalinis, ir nors sako, kad laimė baigsis, aš visa atsiduodu dabarčiai nesistengdama pernelyg planuot ateities, palikus būtąjį laiką už durų, ir, žinot, tai yra nuostabi patirtis. be jokios abejonės, jausmų amplitudė yra didžiulė, ir užsilikt vienoj pastovioj būsenoj vargu ar naudinga (ir išvis - ar įmanoma?), nes jei pastoviai išgyventum euforiją, tam tikri ypatingi gyvenimo momentai nebetektų savo prasmės ir ypatingumo. viskas viskas vyksta sinusoidėm, amžinais gyvenimo ciklais -- ir jeigu pavasaris ir praeis, kažkada jis juk vėl sugrįš --
žinot, many vyksta visokiausios cheminės reakcijos, nenuoramos jausmai viską verčia spurdėt ir sproginėt, ir klausimų - natūralu - kyla tūkstančiai, tik aš į juos neturiu atsakymų, o gal net nepradedu ieškot -- dabar aš tiesiog stebiu savo gyvenimo virsmą, stovėdama pačiame veiksmo epicentre, mano akys stengias aprėpt visą tą nuostabumą, kuris dedas aplink, ir lūpos šypso.
ak.

pasiutusiai gera turėt įkvėpimą.
ir ne bet kokį, o tą, kurį gali regėt paskutinį prieš užmiegant ir patį pirmą vos tik pramerkus akis.

p.s. dar vienas pažadas sau: visada su savimi nešiotis savo užrašų knygutę

rytoj paskutinė pilnaties naktis

vis dar nežinau, ko vertos visos mano beprotybės, jei jos vyksta tik mano galvoje. pripažįstu, kad i'm a thinker, not a talker (ir dar jaučiu, kad galėčiau pridurt ir i'm a writer) tačiau tai kartais priverčia jaustis taip sumautai, jog net nežinau kaip -- huh.

vis dėlto, gal tai tik sesijiniai apmąstymai, kai žinai, kad turi susikaupt vienam darbui, tačiau nori nenori pašalinės mintys lenda į galvą. kad ir kaip bebūtų keista, nors tikiu, kad aš čia ne viena tokia, sesijos yra vienas iš tų laikotarpių, kada jaučiuosi produktyviausia beveik visame kame, tik ne moksle. kartais net nusistebiu, kokių gerų idėjų protas pagimdo per sesijas -- kaip tik su viena iš jų, ko gero, didžiausia kada nors užklupusia inspiracija, ir pradedu naujuosius metus. labai daug kas šlifuojasi tiek mintyse, tiek širdyje, bet gal kada nors visa tai duos kokių nors vaisių. visi žino pasakymą, jog kaip metus pradedi, tokie jie ir būna, todėl tai dabar vienas iš mano vilties žiburių -- dauguma prasmių.

pažadėjau sau neriboti savęs ir vis sau priminti, jog gyvenimas per trumpas, jog nedarytum to, ką nori daryt. kol kas, kiek jau teko veikt pasikliaujant šita idėja (tai buvo trys didžiausi praėjusių metų sprendimai), rezultatai pranoko lūkesčius ir tai tapo išsilaisvinimo raktu nuo gniaužtų, kurie taip ilgai mane slėgė. galbūt tik vienos klaidos dar neišmokstu nekartot - niekada savo mintyse nesistengt užbėgt įvykiams už akių, nes tie gyvenimo vingiai oi kokie nenuspėjami! bet tam reikia daugiau laiko.

pabaigai - įsijungė daina pavadinimu solitude is bliss ir netyčia prisiminiau mopasano novelę solitude, dėl kurios teko šiek tiek nemiegot rašant teksto poetikos analizės darbą. mopasanas rašė:

Je ne me sens jamais plus seul que lorsque je livre mon coeur à quelque ami, parce que je comprends mieux alors l’infranchissable obstacle. Il est là, cet homme; je vois ses yeux clairs sur moi; mais son âme, derrière eux, je ne la connais point. Il m’écoute. Que pense-t-il? Oui, que pense-t-il? Tu ne comprends pas ce tourment? Il me hait peut-être? ou me méprise? ou se moque de moi? Il réfléchit à ce que je dis, il me juge, il me raille, il me condamne, m’estime médiocre ou sot. Comment savoir ce qu’il pense? Comment savoir s’il m’aime comme je l’aime? et ce qui s’agite dans cette petite tête ronde? Quel mystère que la pensée inconnue d’un être, la pensée cachée et libre, que nous ne pouvons ni connaître, ni conduire, ni dominer, ni vaincre!

neversiu visko, prancūzišką ištrauką įkeliu tik dėl to, jog žinau, kad yra toks vienas prancūziškas VILkolakis, kuriam mano rašliavos įdomios ir karts nuo karto čia užsuka (jei bus įdomu, paskaityk visą novelę), o verčiant trumpai drūtai - mopasano novelės veikėjas prisipažįsta, jog jis vienišiausias jaučiasi tada, kai savo draugui bando atverti širdį -  jis sielvartauja dėl to, jog neįmanoma sužinoti, ką galvoja kitas žmogus ir kas iš tiesų dedasi jo širdyje, nes - tokia pagrindinė visos novelės mintis - žmogus yra absoliučiai vienas įkalintas savo kūne ir niekada nesužinos, ką jaučia ir mąsto kitas. 

tada skaitydama novelę buvau giliuose apmąstymuose, skendau mopasano melancholijoj, nes viskas iš tiesų atrodė šitaip - be išeities - o va dabar ėmiau ir pagalvojau - gal ir nereikia liūdėt dėl to, jog nežinai? gal štai dėl ko ir buvo sukurtas pasitikėjimo kitais žmonėmis jausmas!