tikriausiai tai vėl TAS mano gyvenimo sinusoidžių etapas, kai nebeturiu, kur eiti, tad ateinu čia. ne tik savęs praėjusiuose gyvenimuose paskaityti, bet ir išrašyti jausmus, kurie viduje kunkuliuoja, tvinksta, veržiasi per kraštus, ir gyvenime išsilieja dažniausiai visai ne tais žodžiais ar veiksmais nei norėčiau. dažniausiai, nuovargiui sprogdinant galvą ir bet kokius racionalumo likučius.
ah, tas abejojimas šitaip vargina - abejojimas sprendimais, veiksmais, mintimis, klausimais, kuriuos keliu. žingsniais, kuriais bandau prie tavęs prieiti. žvilgsniu, kuriuo bandau tave suprasti. apkabinimu, kuriuo bandau tave pasiekti. rodos, kad mano esybei vis ne laikas ir ne vieta, tad surakinu ją, vargšę, antrankiais, kad nesimosikuotų bejėgėmis rankomis, ir nugrūdu kažkur į širdies požemius. kad po akim nesimaišytų ir savo klausimais manęs - tavęs - mūsų nevargintų. bet kas tada esu aš? ir jei pusė mūsų - neaišku, kas tada mes?
tik šitokį šiltą liepos vakarą ima ir pakutena širdį, paklibina požemio spyną, kuždėdama: ei, aš vis dar čia. tokia paslaptinga ir metaforom apsiginklavus, kurių tiek daug kam nesuprast. bet yra ir tokių šiam pasauly, nors ir ne mano. net sapnai išduoda.
