- - -

)

c'est un récit cyclique 

atėjau čia, nes mano jausmai virsta į didžiulį gumulą kažkur mano gerklėj, kurio negaliu nei nuryt, nei išspjaut, nei iškalbėt, nei išverkt - - jis gniaužia, gniuždo ir - - ir liūdina. ir šitas mėlynas kovo vakaras už lango, su savo mirksinčiom vilniaus miesto šviesom horizonte, su savo giedru ir šąlančiu dangum, su paskutiniais troleibusais gatvėse -- viskas taip įprastai pirmadieniška. juk ir aš čia, didžiuliam šešiolikos aukštų pastate su svetimais žingsniais už durų, šitaip viena, jog net vieniša -- viskas šitaip kasdieniška. kasvakariška

tokiom akimirkom norisi kaltint visą pasaulį ir gailėtis savęs - juk žinot

bet mano bandymas įvairiose gyvenimo situacijose pradėt elgtis kitaip nei elgdavausi anksčiau, matyt, taip stipriai įsigėrė į mano kasdienybę, jog mano akys apsitraukė kažin kokiu rūku. ir dabar jaučiu, kad ne tik akys, bet ir širdis niaukiasi - - pasislėpt pieno tirštumo migloj ir iškentėt

mano širdy šitiek adatų

įsimylėti Vilnių žiemą

įsimylėti Vilnių, bet ne žiemą

ne, tikrai ne žiemą - - kaip nelengva mylėti žiemą

susigrąžinau sinusoides. ko gero, pasiilgusi visai ne rašymo, o to, kad kas nors mane skaitytų. gal tas kas nors esu tik pati aš, aš nežinau, bet štai vėl baltas lapas prieš akis ir štai vėl dėbsau pro langą stebėdama tokį pilką šiandieninį vasarį, o stikliniam puodelyje ant stalo vėl sluoksniuojasi kava su pienu. apačioj gatvėse zuja mašinos, o į balkoną karts nuo karto atskrenda varnos. kai įsiklausai, gali išgirst kaip rytais čiulba paukščiai. arba kaip paryčiais kažin koks naktibalda beldžias į kambario duris. pakeli galvą - girdi, žingsniai jau neša atėjūną prie kitų durų - ir grįžti į patalą, rankomis apsivydama miegantį mylimą - - ar tą akimirką pasaulyje gali būt kas nors baisaus ?

žiema baigiasi. laikas išsikuopti ir transformuotis. nors ne, gal geresnis žodis - atgimti.

ne paukščiais ir ne kitom metaforom. o savim.