c'est un récit cyclique 

atėjau čia, nes mano jausmai virsta į didžiulį gumulą kažkur mano gerklėj, kurio negaliu nei nuryt, nei išspjaut, nei iškalbėt, nei išverkt - - jis gniaužia, gniuždo ir - - ir liūdina. ir šitas mėlynas kovo vakaras už lango, su savo mirksinčiom vilniaus miesto šviesom horizonte, su savo giedru ir šąlančiu dangum, su paskutiniais troleibusais gatvėse -- viskas taip įprastai pirmadieniška. juk ir aš čia, didžiuliam šešiolikos aukštų pastate su svetimais žingsniais už durų, šitaip viena, jog net vieniša -- viskas šitaip kasdieniška. kasvakariška

tokiom akimirkom norisi kaltint visą pasaulį ir gailėtis savęs - juk žinot

bet mano bandymas įvairiose gyvenimo situacijose pradėt elgtis kitaip nei elgdavausi anksčiau, matyt, taip stipriai įsigėrė į mano kasdienybę, jog mano akys apsitraukė kažin kokiu rūku. ir dabar jaučiu, kad ne tik akys, bet ir širdis niaukiasi - - pasislėpt pieno tirštumo migloj ir iškentėt

mano širdy šitiek adatų