everything is in a state of flux

vakar mano kambarys kvepėjo apelsinais
šiandien - vyriškais kvepalais --
saulei kaitinant mūsų veidus geriu kavą ir stebiu gyvybe alsuojantį pasaulį po savo kojomis, karts nuo karto išgirstu kažką švilpiniuojant kito aukšto balkone, persimetu pora žodžių su greta gyvenančiu kaimynu, o vakare saulei nusileidus pirmąjį kartą, nusiperku ledų, kuriuos, žinau, suvalgysiu tik po vidurnakčio. man neegzistuoja nei šeštadieniai, nei sekmadieniai, net nuo rankos nusegto laikrodžio tiksėjimas neerzina tylos, kol džiaugiuosi vienuma ir skaičiuoju, kiek per dieną peržiūrėta beprotiškų yoko ono ir lennono fluxus filmų.




visi mes esame nuolatiniai kintamieji, išgyvenantys savo pačių evoliucijas.
savo evoliuciją aš piešiu žvaigždėse
šią naktį jos tokios ryškios --

naktimis pabundu pasijutus kad augu dar mam-ma

we're going on a bear hunt

šiąnakt medžiosiu meškas.
gal tankios girios padės man suprasti, kodėl jaučiuosi lyg nedaryčiau to, ką turiu daryti.
tankios girios ir nesuvaldomos upės,
jos taps mano namais
ir virš galvų ratus suks paukščiai, tikriausiai pikti, bet man kelio atgal jau nėra.
priimk mano laišką, kurį rašau užmiegotom akim, jį tau atsiųs gaudžiančių medžių aidai
negi tu nejauti mano buvimo, kai viskas išnyksta --- šiąnakt samanos priglaus mane


ir, žinai, aš šiąnakt medžiosiu meškas
viena
truputį bijau

tačiau tu gali visatos gaudesy mane išgirst

“Now the mountains were getting that pink tinge, I mean the rocks, they were just solid rock covered with the atoms of dust accumulated there since beginningless time. In fact I was afraid of those jagged monstrosities all around and over our heads.
"They're so silent!" I said.
"Yeah man, you know to me a mountain is a Buddha. Think of the patience, hundreds of thousands of years just sitting there bein perfectly perfectly silent and like praying for all living creatures in that silence and just waitin for us to stop all our frettin and foolin.”

drįstantys svajoti yra to verti

kaupiu juodraščius
gal kada nors jie atgims kitais pavidalais

ak, tie meditacijų vidurnakčiai

p.s. siunčiu linkėjimus gretai ir vytautei - taip, jums - ir dar šypteliu

šypt, you (mariusdo.blogspot.com) just made my day

-- tarp šąlančių rankų sukinėju savo stiklinį puodelį su žaliąja arbata, jau gerokai atvėsusia

keisti tie žmonės

73. kai iš malonumo pašiurpsta oda

kai visko prisikaupia labai daug - mes tampame nematomi. iškalbėję, regis, visas tiesas - po kiek laiko juk suprasime, jog keletą nutylėjome - mes rankomis prisidengiam lūpas ir užmerkiam akis --
tada sėdėdama savo krante pradedu girdėt artimiausios jūros ošimą. spengianti tyla perauga į mistišką mėlynos ramybės gaudesį ir po užmerktais akių vokais stebiu, kaip bangos skalauja kitą krantą. aš smėlyje išpiešiu angelą ir saulės spinduliai valiūkiškai žaidžia mano blakstienose.
kyla noras nusišypsot -
tai, ko negalime apčiuopti, yra kur kas tikriau, nei mes įsivaizdavome -
ir šįkart aš esu teisi - -

šypsaisi

kur kas daugiau

mano gyvenimas, kaip visada, pilnas metaforų. kartais bijau būt pernelyg akivaizdi, tad sunarplioju mintis it siūlą ir paleidžiu pavėjui, svarbiausia - kad nieks nesugautų.

todėl išvis geriausia, kai nereikia žodžių. tada taip lengva dalintis savo būtimi. ir netgi gera. (kažkoks teisybės pilnas vakaras)
todėl -

patylėk kartu su manimi, prašau.