žinot, esu totally in love. :>

užaugsim žiūrėdami viens kitam į akis.
trys begalybės ir dar eyes on fire.
kontrastai
aidi kažkur
kažkas
ir dar kvepia

seni, apdulkėję eilėraščiai, ištraukti iš atminties skrynelės tokie susiglamžę, tokie ... nebegebu atrakint jausmų, kurie kažkuomet vertė išvėpt juodom raidėm ant balto. užtai ir lengva širdy.

basų kojų ir pievų ilgesys
išsipildė - -
kaip niekad mėlynais dangumis
prieš tūkstančius metų paliko(m) namus

vidurdienį labanakt, naktie.

spurda viduj paukštė, dabar ir pati tai jaučiu jaučiu. net kutenantis šiurpis nubėga per kūną. visi juodi debesys išnyko sutemose sulig pirmu bučiniu.

oi kaip spurda.
bim.

iškalbingi žmonės, prisirinkę trupinių iš gyvenimo praeities tekstų. manieji kupini tylos, svetimų žmonių žvilgsnių arba šiaip nesusipratimų. dar tik pradžia, girdėjau sakant. o pavasariai bėga negrįždami. kasdien vis kitoks. šiandien, pavyzdžiui, pavasary užuodžiu rudenį, nors naktį ir snigo. kas čia tą laiką supaisys, viskas per daug abstraktu. gyvenime visada pilna raktų aplink, visada, tereikia surast tinkamą spyną.

nors minčių gausa lyg pilkas tirštas žieminis rūkas ir slegia mano pečius, tu vis tiek priglauski galvą man prie krūtinės. kad paklausus galėčiau įsitikint, jog viduje vis dar spurda ten gyvenantis paukštelis. spurda tuk-tuk. tuk-tuk.

gyvas esi, žmogau. nėr kur dingt, o ir nereikia. vidinei melancholijai šaldant sielą, paprasti žemiški norai nedingsta. toks šaltis aplanko tik kartais, tik kartais. nepasakosiu, kas būna, kai jis slepiasi tamsiausiam apleistos rūbų spintos kamputy. džiaugsmas ir meilė su manim, mes išvien, tik šiandien leidžiu jiems truputį pailsėt. tik truputį.

du žingsniai pirmyn. du žingsniai - vienas tau, kitas man. o šešėlius pasiųsiu toli į nakties dangaus juodą tamsą. patekėjus saulei jie nebepasirodys. tiesa? duok žodį.

šešėlių žingsniai. ne tik naktim, bet ir vidurdieniais. pavargau.

kaip gali žiūrėt kitam žmogui į veidą ir sakyt labas, jei iš tavo akių lyja? netgi, jei tas žmogus yra tavo mama.

nes meilė yra kaip vėjas,
ir meilė kaip vanduo –
su pavasariu ji atdrungsta,
ir užšąla – kai ruduo.
/Jonas Mekas/

žinai, frederikai, šiandien melsvų akių gelmėse įžvelgiau tokią šviesą, tokią švelnią ir užplūdo gerumas. kaukėm prisidengę jie slepia ir akis, bijodami pakelt jas į skubančius. ogi skuba ir patys, lyg nespėdami gyvent, graibstydami laiko smilteles, vis sprūstančias tarp pirštų į praeities begalybę. dabarties nėra, viskas juda iš ateities į praeitį, kartoja prisiminę. kasdien venecijos karnavalas aplink.
bet kaip jūs man nerūpit, ak, kaip jūs man nerūpit, man net gaila.

ten amžinai, ten niekada.

užsimerkiu ir, atrodo, girdžiu -
galėčiau gyvent eidama, galėčiau šitaip mokytis gėrėtis pasauliu. temstančiam dangui nieko netrūksta iki tobulumo.

what the hell am i doing here?

pirmas pavasario lietus ir balos aplink. čia tik dangus ašaroja, tirpstant purvinam sniegui. suterštas jo baltumas nebesvaigina, saulės ir giedro dangaus ištroško mūsų kūnai bei akys. džiūgaujam sau, kai lauke +10 šilumos, ot čia tai pozityvus mąstymas. jau pliusinė, jau gerai, vaikams jau šilta. žiū, ir paltus galima po lova numest. o paskui ir guli lovoj su dar geresne pliusine +38 laipsnių temperatūra. beveik kaip vasarą, tik ledų niekas valgyt neleidžia.


nieko baisaus, tai viso labo tik kasmetinės pavasario problemos. sulaukę aštuoniolikos jau stebim aplinką ir stengiamės mokytis iš klaidų. taip ir turėtų būti, sako. sako, bet ar girdim. kitas klausimas. pusvalandžiais mokomės istoriją ir refrešinam mygtuką, laukdami naujos žinios iš svarbiausių, deja, niekas neraudonuoja šito ošiančiam sintetine jūra daikto ekrane.

išprotėt, žmogau, gali bemaigydamas. liūdi vienišas istorijos vadovėlis, numestas ant lovos... gerai, gana. paryžiaus taikos konferencija ir kitos tarpukario įdomybės manęs nekantriai laukia. žinoma... kaipgi kitaip. mhm.

spektaklio pabaiga. žmonės skuba laiptais žemyn į rūbinę atsiimti savo paltų. pro šalį praeina vyras. neša gėlę, kaip spėju, savo moteriai, suvyniotą į margą gėlių popierių. susitraukęs, šalta. o mano tulpė, pamerkta į ryškiai per didelę vazą, raudonuoja ant stalo, lyg susigėdus.