iškalbingi žmonės, prisirinkę trupinių iš gyvenimo praeities tekstų. manieji kupini tylos, svetimų žmonių žvilgsnių arba šiaip nesusipratimų. dar tik pradžia, girdėjau sakant. o pavasariai bėga negrįždami. kasdien vis kitoks. šiandien, pavyzdžiui, pavasary užuodžiu rudenį, nors naktį ir snigo. kas čia tą laiką supaisys, viskas per daug abstraktu. gyvenime visada pilna raktų aplink, visada, tereikia surast tinkamą spyną.

nors minčių gausa lyg pilkas tirštas žieminis rūkas ir slegia mano pečius, tu vis tiek priglauski galvą man prie krūtinės. kad paklausus galėčiau įsitikint, jog viduje vis dar spurda ten gyvenantis paukštelis. spurda tuk-tuk. tuk-tuk.

gyvas esi, žmogau. nėr kur dingt, o ir nereikia. vidinei melancholijai šaldant sielą, paprasti žemiški norai nedingsta. toks šaltis aplanko tik kartais, tik kartais. nepasakosiu, kas būna, kai jis slepiasi tamsiausiam apleistos rūbų spintos kamputy. džiaugsmas ir meilė su manim, mes išvien, tik šiandien leidžiu jiems truputį pailsėt. tik truputį.

du žingsniai pirmyn. du žingsniai - vienas tau, kitas man. o šešėlius pasiųsiu toli į nakties dangaus juodą tamsą. patekėjus saulei jie nebepasirodys. tiesa? duok žodį.