poezija gelbėja mane. per šitą laiką prisikaupė šitiek juodraščių... ak, tegul jie lieka nematomi.
man net keista, kodėl dabar jaučiuosi šitaip taikiai. gal čia tik nuovargis? nors esu plėšoma visokiausių vidinių demonų, pykčio, baimės ir sielvarto, sugniaužiu kumščius ir stengiuosi jiems nepaklūsti. viduje pūliuojantis skaudulys lieka viduje. ir tai nereiškia, kad mano skausmas yra mažesnis. manau, tai yra tai, ką tu vadini stiprybe. tai, ko tu sakei man reikia išmokti.
ah, the doors ir jim morrison. štai, kur randu pabėgimą.
ir kažkaip skaudžiai ramu.

I know your words
even you have told me nothing.
I know where you are going
even you haven’t left yet.
I know your precious secrets
what you hidden deep down.
I know everything about you, baby
even I’m not a spy
I just simple love you.

/Jim Morrison/

čia yra visos rudeniškos vilniaus gatvės, čia sudėta visa mano rudeniška vienatvė, ilgesys ir šaltis. viskas persipynę su melancholišku liūdesiu. kiekvienas akordas, kiekviena nata. tas balsas. toks mano, toks mano vienišas ruduo. mano rudeniškas paltas ir raudoni apiplyšę sportbačiai. vėsūs rugsėjo rytai, keliaujant į universitetą. tėčio skrybėlė ir naujai pirktas senas švarkas su savo istorija. velvetinės platėjančios kelnės, languoti marškiniai ir išgerti kavos puodeliai, po paskaitų sėdint katedros aikštėj ir spoksant į žmones. pirmieji nuosavų cigarečių pakeliai. šlamantys klevų lapai po kojom einant antakalnio gatve. naktinė didelės gatvės tyla ir viena kita greitai pralekianti mašina. pustuščiai autobusai apie 11 valandą vakaro. ausinės ausyse. amžinas laukimas ir amžinas ilgesys. negaliu jų atsikratyt. jie įsirėžė į mano odą ir širdį. mano sudedamoji dalis, be kurios nebegalėčiau gyventi. norėčiau ignoruot šitokias valandas, ignoruot rudens muziką, kada, atrodo, imsi ir palūši, ir nebeištversi, ir sugadinsi tai, ką stengiesi kurti jau kelinta savaitė (kurti? o gal griauti?..). norėčiau galėti skaityti pragaro sodus lengvesne širdimi. norėčiau nesistengt į viską žvelgt kitomis - tavo - akimis.
kiek daug norų.

---
matyt, kažkuriam savo gyvenimo puslapy paklydau tarp tikėjimų.

my heart should be read instead of spoken,
so i’ll write.
i’ll write,
i’ll write to you

niekad nemaniau, kad tos kelios kajoko eilutės taip puikiai (nors labiau tiktų graudžiai) derės prie mano gyvenimo. bet turbūt lyg žinodama, pamilau jas iš pirmo perskaitymo.

mokausi. stiprybės.

iš lėto
brendant sapnais
ir badant širdį smailiais
laikrodžių dūžiais
iš lėto
visa eina į tave
mano žmogiškasis dieve
mano skausme ir liūdesy
skandinuosi vyno stikle
raudono
mano skausme ir mano
liūdesy
pašiurpusi mano oda
kreipiasi į tave
tik į tave vieną --
paglostyk

galimybė praleisti mažiausiai mėnesį prancūzijoje mane gundo
gal tada išsipildys mamos sapnas
apie lengvas moteriškas sukneles, prancūzišką eleganciją, dailiai krentančius plaukus ir prancūziškai kalbančią dukrą, sapne ji vaikšto po eliziejaus laukus, tokia žavi žavi, kaip sakė mama
gal ir išsipildys, kada nors, jei tik turėsiu pakankamai stiprybės
pasiimt iš gyvenimo tai, ko noriu

before I sink into the big sleep I want to hear, I want to hear the scream of the butterfly
come back, baby, back into my arms

This person has not shared their details with you.

o aš tik užsimerkiu ---

naktimis reikia kalbėt savo mantras, kol mėnulio šviesoj dar matyti siluetas
kavos puodelio garai nuodija turbūt kur kas labiau nei tabako
ir pasislėpus svetimų glėby aš sapnuoju šešėlius
kurių atvaizdą matau lange ir veidrody, kabančiam už nugaros
veidrody, kuris suskilo
veidrody, kurį laikau virš galvos
vien tam, kad pranašystės neišsipildytų
atvaizdas, šešėlis, mėnuly mano siluetas
tirpsta sausio kruvinam sniege
ir apšviestas nepažįstamo žvilgsnio ištirpsta
visa drąsa ir visas kantrumas
kuriuos kasnakt nesiliaudama kūriau
rašydama savo mantras, rėždama jas į odą
skaudėjo - pripažįstu
kraujas kaip vynas tekėjo
o gal tai buvo tik vynas lyg kraujas
svaiginantis mano naktis
nežadėdamas nieko, tik trumpą amneziją
šitaip blyksint mėnuliui, o gal tai dianos blykstės
vaidenasi aplink, nes kai tamsa vaizduotė ima veikti
ir dreba kojos lyg pirmąkart lipant į sceną
veiksmas prasideda, neturi galimybės suklysti
nes tai tavo žaidimas, ką pati susikūrei, mergiote
pilnaties monologo klausytoja
kasnakt, kas naktį mes kalbam
apie tai, jog rytoj
jau rytoj saulė tekės.

metas nusiauti batus ir bėgti į pievą basom, rasai nuo žolės lapelių limpant prie mano pėdų, tyru vandeniu nuplaunant tamsumą. kai visi palieka, galėčiau valandų valandas iš naujo peržiūrinėt senų išryškintų juostelių kadrus, braukiant juos tarp pirštų prieš vienišos kambario lempos šviesą, atsimenant kiekvieną įamžintą momentą ir jį lydėjusius potyrius. dūžtant laikrodžiams keičiasi mano pasaulio išvaizda. visada linkėdavau savo pasauliui spalvų, bet dabar jame tik juodai baltos juostelės. tik juodai baltos.

na ir kas, kad liūdna. juk tai puikus pretekstas užsidegt dar vieną cigaretę ir jai smilkstant kambario prieblandoj stebėt, rodos, pagal muziką šokančius jos dūmus.
raminti savo kūną sielai plyštant perpus. nedarant to, ką širdis reikalauja daryti. laikantis principų.

iš dangaus krentant sniegui šį tokį sekmadienišką trečiadienio rytą, aš labai tikiuosi, jog ramybė baltom pusnim prisnigs ir į mano sielą. tegul užsninga, tegul. įšaldyk mano jausmą.

ir tą akimirką aš nustojau šypsotis. aplink mane aidėjo svetimų žmonių balsai ir juokas, bet tarp viso garsų mišinio kai ko trūko. tada atsistojau nuo kėdės ir pro langą žiūrėdama į toli pravažiuojančių automobilių šviesas, iš lėto paėmiau peilį ir, apsižvalgiusi, ar niekas nemato, dūriau tiesiai į taikinį. ašaros pradėjo tekėti upeliu mano skruostu, bet visgi emocinis skausmas buvo smarkesnis, nei šaltu peilio metalu perrėžta širdis.
gal tai metaforos, gal tai mano vaizduotės klystkeliai - kas būtų, jeigu būtų. faktas yra vienas ir sunkiai užginčijamas. nuo tos akimirkos aš negyvenu.

jaučiuosi lyg rūkas būtų aptraukęs akis, o širdis plaktų kažkokiame vakuume, kažkur įrėminta, užrakinta. norėčiau nusispjauti į tai, kas man nepriklauso ir kas nuo manęs nepriklauso, bet man vis dar rodos, man vis dar vaidenas, kad aš dar turiu tą raktą, kuriuo galiu atrakinti jau pradėjusią rūdyti spyną.

2012 01 10

ūžauja vėjas lange, prieš metus buvo daugiau sniego. širdis spurdėjo kaip reikalas. tąnakt.

o šiandien pavasariai tebeskamba.
bet turbūt čia tik aš viena tą žinau.

2012 01 04

111.

keičiasi tik skaičiukai kompo ekrane. dienos stovi vietoj. vieni draugai grįžta ir išvažiuoja. kai kurie išvis negrįžta. dargi priminsiu, kad negrįžta patys svarbiausi. ir sėdint naujų metų antrą dieną kambary, apšviestame žybsinčių eglutės girliandų, už lango beprotiškai...beprotiškai nelyjant lietui ir nesningant, o tik šaudant pavieniams užsilikusiams fejerverkams, šitaip sėdint nesibeldęs kvailas liūdesys užeina vidun. jo palydovas šaltis įžūliai glamonėja mano nuogus pečius, pro atvertą langą nuaidi svetimų gatve einančių žmonių šūksniai, jaučiu, kaip vanile ir vyšniomis kvepianti oda pašiurpsta.

laimingi žmonės yra laimingi. laimingi žmonės turi kuo užpildyti tą įkyrią tuštumą viduje. tą kvailą tuštumą, kuri lyg didžiulis švino gabalas slegia mane prie žemės, jei būčiau vandeny, jau būčiau nugrimzdus dugnan. gyvenant ant žemės gali tapt nebent tik slieku, šliaužiančiu žeme. arba išsikast gilią duobę, kad turėtum, kur kristi. tiesiog, kad turėtum, nes niekam nėra pabaigos.
sėdėdama šitaip paslapčiom pradedi pokalbį su tuo įžūliu šalčiu, kuris ir toliau glamonėja tave nuogą. nesirengi. net šiltą chalatą numeti po kėde. nes malonu, kai glamonėja. na ir kas, kad tai šaltis. po truputį jis tampa savas.

i am up in the clouds
i am up in the clouds
and i can't and i can't come down

as soon as you stop wanting something, you get it.

true or false?