metas nusiauti batus ir bėgti į pievą basom, rasai nuo žolės lapelių limpant prie mano pėdų, tyru vandeniu nuplaunant tamsumą. kai visi palieka, galėčiau valandų valandas iš naujo peržiūrinėt senų išryškintų juostelių kadrus, braukiant juos tarp pirštų prieš vienišos kambario lempos šviesą, atsimenant kiekvieną įamžintą momentą ir jį lydėjusius potyrius. dūžtant laikrodžiams keičiasi mano pasaulio išvaizda. visada linkėdavau savo pasauliui spalvų, bet dabar jame tik juodai baltos juostelės. tik juodai baltos.

na ir kas, kad liūdna. juk tai puikus pretekstas užsidegt dar vieną cigaretę ir jai smilkstant kambario prieblandoj stebėt, rodos, pagal muziką šokančius jos dūmus.
raminti savo kūną sielai plyštant perpus. nedarant to, ką širdis reikalauja daryti. laikantis principų.