111.

keičiasi tik skaičiukai kompo ekrane. dienos stovi vietoj. vieni draugai grįžta ir išvažiuoja. kai kurie išvis negrįžta. dargi priminsiu, kad negrįžta patys svarbiausi. ir sėdint naujų metų antrą dieną kambary, apšviestame žybsinčių eglutės girliandų, už lango beprotiškai...beprotiškai nelyjant lietui ir nesningant, o tik šaudant pavieniams užsilikusiams fejerverkams, šitaip sėdint nesibeldęs kvailas liūdesys užeina vidun. jo palydovas šaltis įžūliai glamonėja mano nuogus pečius, pro atvertą langą nuaidi svetimų gatve einančių žmonių šūksniai, jaučiu, kaip vanile ir vyšniomis kvepianti oda pašiurpsta.

laimingi žmonės yra laimingi. laimingi žmonės turi kuo užpildyti tą įkyrią tuštumą viduje. tą kvailą tuštumą, kuri lyg didžiulis švino gabalas slegia mane prie žemės, jei būčiau vandeny, jau būčiau nugrimzdus dugnan. gyvenant ant žemės gali tapt nebent tik slieku, šliaužiančiu žeme. arba išsikast gilią duobę, kad turėtum, kur kristi. tiesiog, kad turėtum, nes niekam nėra pabaigos.
sėdėdama šitaip paslapčiom pradedi pokalbį su tuo įžūliu šalčiu, kuris ir toliau glamonėja tave nuogą. nesirengi. net šiltą chalatą numeti po kėde. nes malonu, kai glamonėja. na ir kas, kad tai šaltis. po truputį jis tampa savas.