ir tą akimirką aš nustojau šypsotis. aplink mane aidėjo svetimų žmonių balsai ir juokas, bet tarp viso garsų mišinio kai ko trūko. tada atsistojau nuo kėdės ir pro langą žiūrėdama į toli pravažiuojančių automobilių šviesas, iš lėto paėmiau peilį ir, apsižvalgiusi, ar niekas nemato, dūriau tiesiai į taikinį. ašaros pradėjo tekėti upeliu mano skruostu, bet visgi emocinis skausmas buvo smarkesnis, nei šaltu peilio metalu perrėžta širdis.
gal tai metaforos, gal tai mano vaizduotės klystkeliai - kas būtų, jeigu būtų. faktas yra vienas ir sunkiai užginčijamas. nuo tos akimirkos aš negyvenu.

jaučiuosi lyg rūkas būtų aptraukęs akis, o širdis plaktų kažkokiame vakuume, kažkur įrėminta, užrakinta. norėčiau nusispjauti į tai, kas man nepriklauso ir kas nuo manęs nepriklauso, bet man vis dar rodos, man vis dar vaidenas, kad aš dar turiu tą raktą, kuriuo galiu atrakinti jau pradėjusią rūdyti spyną.

2012 01 10