kai visko prisikaupia labai daug - mes tampame nematomi. iškalbėję, regis, visas tiesas - po kiek laiko juk suprasime, jog keletą nutylėjome - mes rankomis prisidengiam lūpas ir užmerkiam akis --
tada sėdėdama savo krante pradedu girdėt artimiausios jūros ošimą. spengianti tyla perauga į mistišką mėlynos ramybės gaudesį ir po užmerktais akių vokais stebiu, kaip bangos skalauja kitą krantą. aš smėlyje išpiešiu angelą ir saulės spinduliai valiūkiškai žaidžia mano blakstienose.
kyla noras nusišypsot -
tai, ko negalime apčiuopti, yra kur kas tikriau, nei mes įsivaizdavome -
ir šįkart aš esu teisi - -

šypsaisi

kur kas daugiau

mano gyvenimas, kaip visada, pilnas metaforų. kartais bijau būt pernelyg akivaizdi, tad sunarplioju mintis it siūlą ir paleidžiu pavėjui, svarbiausia - kad nieks nesugautų.

todėl išvis geriausia, kai nereikia žodžių. tada taip lengva dalintis savo būtimi. ir netgi gera. (kažkoks teisybės pilnas vakaras)
todėl -

patylėk kartu su manimi, prašau.