vidurnaktį -- mane vėl ištinka naktis, su visais savo tamsios ramybės gaudesiais

užmerkdama akis atsiduriu skirtingose vietose, skirtingu laiku, skirtingi žmonės žvelgia į mane arba nuo manęs nusigręžia, tai kažkas labai panašaus į saulės spindulių žaidimą keliaujant traukiniais ar automobiliais giedrą dieną, kai šviesa užkliūna už medžių viršūnių ir meta šešėlius ant užvertų mano akių vokų -- skirtumas toks, kad dabar vi dur nak tis

paskutinį įrašą rašiau likus nakčiai iki pilnaties pabaigos, o dabar štai lieka penkios dienos iki sekančios ir šįkart many spurda žinojimas, jog ši pilnatis bus magiškai pilna -- pilna visko - ir tokias pilnatis privaloma švęsti! kaip pačiam šalčiausiam viduržiemy savo pavasarį išgyvenantis žmogus, galiu pasakyt, jog pavasariais aplankantis džiaugsmas viskuo atrodo begalinis, ir nors sako, kad laimė baigsis, aš visa atsiduodu dabarčiai nesistengdama pernelyg planuot ateities, palikus būtąjį laiką už durų, ir, žinot, tai yra nuostabi patirtis. be jokios abejonės, jausmų amplitudė yra didžiulė, ir užsilikt vienoj pastovioj būsenoj vargu ar naudinga (ir išvis - ar įmanoma?), nes jei pastoviai išgyventum euforiją, tam tikri ypatingi gyvenimo momentai nebetektų savo prasmės ir ypatingumo. viskas viskas vyksta sinusoidėm, amžinais gyvenimo ciklais -- ir jeigu pavasaris ir praeis, kažkada jis juk vėl sugrįš --
žinot, many vyksta visokiausios cheminės reakcijos, nenuoramos jausmai viską verčia spurdėt ir sproginėt, ir klausimų - natūralu - kyla tūkstančiai, tik aš į juos neturiu atsakymų, o gal net nepradedu ieškot -- dabar aš tiesiog stebiu savo gyvenimo virsmą, stovėdama pačiame veiksmo epicentre, mano akys stengias aprėpt visą tą nuostabumą, kuris dedas aplink, ir lūpos šypso.
ak.

pasiutusiai gera turėt įkvėpimą.
ir ne bet kokį, o tą, kurį gali regėt paskutinį prieš užmiegant ir patį pirmą vos tik pramerkus akis.

p.s. dar vienas pažadas sau: visada su savimi nešiotis savo užrašų knygutę