žaizdos - poetiškos, randai - nuobodūs

dabar jau net keista, kokią galią gali turėti naktinis išėjimas į balkoną vienai vienintelei cigaretei po šitiek laiko - porą minučių jaučiausi lyg laiko mašinoj, grįžusi į melancholiškiausią rudenį iš visų, kadaise tekėjusių mano venomis. dabar jau net keista, kai norisi pačiai sau pripažint, kad pasiilgau ne ko kito, bet savęs tuo laiku, kai viskas plyšo, spurdėjo, trūko ir tekėjo upėmis. tada ir mintys vakariniuose troleibusuose keliaujant į namus arba bėgant iš jų, atrodo, turėjo prasmę. tuščiais žvilgsniais žvelgdavau į bendrakeleivių akis ir jose kažką rasdavau. tyrinėdavau jų rankas, delnų ir veidų linijas, ieškodama kažko panašaus, artimo - o dabar nebesižvalgau. dažniausiai užsimerkiu. ironiška, jog pati jaučiuosi užmigus, kai šitaip dažnai mąstau apie prabudusius žmones ir ieškau tokių savo aplinkoj - - šitaip mintydama vieną akimirką važiuoju, o kitą - jau laikas lipti. saulėtekis, kita stotelė - vilniaus universitetas.
ir ne tik stotelės, bet ir savaitės šitaip lekia. palydžiu jas užsimerkus, tarsi jau būtų aplankęs žiemos miegas, nors dar tik ruduo. kai užsimerkiu, širdyje pajaučiu augančią baimę, jog šitaip nesąmoningai pramiegosiu gražiausią savo gyvenimo dalį, kurią, pagal idėją, turėčiau švęsti. laikas valgo mano gyvybinę energiją, tikrąja šio žodžio prasme, dėl to netgi pradėjau vengti laikrodžių - jog viskas kuo mažiau primintų apie beprotišką nesustabdomą jo tėkmę. tiesa, laikas egzistuoja tik matuojamas. tačiau kai kuriais atvejais protestuot prieš kasdienybės taisykles tiesiog neįmanoma. jei esi čia, daryk tai, ką privalai.

ir vis negaliu nuspręsti, ar tai duobės, ar viena tiesi linija. pagalvojus, duobės juk geriau, nes tiesi linija reiškia tik mirtį, ar ne?

the leaves fall early this autumn, in wind
the paired butterflies are already yellow with august
over the grass in the west garden;
they hurt me

tiesa. jau greit išauš penktadienis.