atėjau paskaityti savęs ir viskas, ką gavau, tai tik sauja liūdnumo --
dabartyje klijuoju mūsų miesto žemėlapius dalimis, pridėdama vis po atskirą taką, išmintą mano ir tavo pėdomis, po atskirą gatvę, tarp kurios namų sienų aidėjo mūsų balsai, po atskirą skverą, kurių viduryje - supynės; pasiilgstu, dievaži, kaip pasiilgstu
atėjau paskaityti savęs ir viskas, ką supratau, tai -- ko gero, dar niekad neturėjau tiek daug, kiek dabar
ir štai toks džiaugsmingas liūdnumas sėdi ant mano peties, toks nei angelas, nei velniūkštis.
naktį prieš šimtą metų daviau priesaiką išlikti ištikima pati sau - nuo to momento tikrai nepasikeitė viena: tai laikrodžio dūžiai man į smilkinius, pranašaujantys tamsią naktį po vidurnakčio. šią naktį aš pažadu negrįžti. ir nebesapnuoti vagių. ir dar pažadu nebežadėti.
ar matei, kad mūsų delnų antspaudai įaugę į medžių kamienus - - ?
jei ne, leisk man tau parodyt
tik - perspėjimas - laikrodžiai čia uždrausti
No comments:
Post a Comment