/ esybė /

tikriausiai tai vėl TAS mano gyvenimo sinusoidžių etapas, kai nebeturiu, kur eiti, tad ateinu čia. ne tik savęs praėjusiuose gyvenimuose paskaityti, bet ir išrašyti jausmus, kurie viduje kunkuliuoja, tvinksta, veržiasi per kraštus, ir gyvenime išsilieja dažniausiai visai ne tais žodžiais ar veiksmais nei norėčiau. dažniausiai, nuovargiui sprogdinant galvą ir bet kokius racionalumo likučius.

ah, tas abejojimas šitaip vargina - abejojimas sprendimais, veiksmais, mintimis, klausimais, kuriuos keliu. žingsniais, kuriais bandau prie tavęs prieiti. žvilgsniu, kuriuo bandau tave suprasti. apkabinimu, kuriuo bandau tave pasiekti. rodos, kad mano esybei vis ne laikas ir ne vieta, tad surakinu ją, vargšę, antrankiais, kad nesimosikuotų bejėgėmis rankomis, ir nugrūdu kažkur į širdies požemius. kad po akim nesimaišytų ir savo klausimais manęs - tavęs - mūsų nevargintų. bet kas tada esu aš? ir jei pusė mūsų - neaišku, kas tada mes?

tik šitokį šiltą liepos vakarą ima ir pakutena širdį, paklibina požemio spyną, kuždėdama: ei, aš vis dar čia. tokia paslaptinga ir metaforom apsiginklavus, kurių tiek daug kam nesuprast. bet yra ir tokių šiam pasauly, nors ir ne mano. net sapnai išduoda.

 “There's a wonderful old Italian joke about a poor man who goes to church every day and prays before the statue of a great saint, begging, "Dear saint-please, please, please...give me the grace to win the lottery." This lament goes on for months. Finally the exasperated staue comes to life, looks down at the begging man and says in weary disgust, "My son-please, please, please...buy a ticket."

Elizabeth Gilbert

kartais vis dar užsuku čia paieškoti prasmės.

vėl į save

1-2-3-4-5-6-7-8-9 - - dešimt 

prieš kelias savaites gavau klausimą - what are your biggest passions in life?

galvojau ilgai prieš išspausdama kažkokį tai atsakymą.

o šiandien toptelėjo - dienoraščiai

mano, tavo, jūsų, jų - - taip gera vis čia užklysti ir skaityti savo gyvenimą tarsi kokio seniai matyto filmo atgarsius

kaip susigrąžinti poeziją į gyvenimą?

žingsneliais

kad ir kiek dešimtmečių trukčiau 

s i x years

negaliu patikėt, kad aš vėl čia. kambary groja naktinis džiazas ir tvyro kažkokia poetiška ramybė. 23:23

o aš čia, nes vėl ieškau savęs. nors iš tiesų, tie ieškojimai niekad nesibaigia --

paskutinėm dienom vis dažniau prisimenu sakinį kai man liūdna, aš tiesiog einu 

panašu, kad vėl bandau prisijaukinti liūdesį.

- - -

)

c'est un récit cyclique 

atėjau čia, nes mano jausmai virsta į didžiulį gumulą kažkur mano gerklėj, kurio negaliu nei nuryt, nei išspjaut, nei iškalbėt, nei išverkt - - jis gniaužia, gniuždo ir - - ir liūdina. ir šitas mėlynas kovo vakaras už lango, su savo mirksinčiom vilniaus miesto šviesom horizonte, su savo giedru ir šąlančiu dangum, su paskutiniais troleibusais gatvėse -- viskas taip įprastai pirmadieniška. juk ir aš čia, didžiuliam šešiolikos aukštų pastate su svetimais žingsniais už durų, šitaip viena, jog net vieniša -- viskas šitaip kasdieniška. kasvakariška

tokiom akimirkom norisi kaltint visą pasaulį ir gailėtis savęs - juk žinot

bet mano bandymas įvairiose gyvenimo situacijose pradėt elgtis kitaip nei elgdavausi anksčiau, matyt, taip stipriai įsigėrė į mano kasdienybę, jog mano akys apsitraukė kažin kokiu rūku. ir dabar jaučiu, kad ne tik akys, bet ir širdis niaukiasi - - pasislėpt pieno tirštumo migloj ir iškentėt

mano širdy šitiek adatų

įsimylėti Vilnių žiemą

įsimylėti Vilnių, bet ne žiemą

ne, tikrai ne žiemą - - kaip nelengva mylėti žiemą

susigrąžinau sinusoides. ko gero, pasiilgusi visai ne rašymo, o to, kad kas nors mane skaitytų. gal tas kas nors esu tik pati aš, aš nežinau, bet štai vėl baltas lapas prieš akis ir štai vėl dėbsau pro langą stebėdama tokį pilką šiandieninį vasarį, o stikliniam puodelyje ant stalo vėl sluoksniuojasi kava su pienu. apačioj gatvėse zuja mašinos, o į balkoną karts nuo karto atskrenda varnos. kai įsiklausai, gali išgirst kaip rytais čiulba paukščiai. arba kaip paryčiais kažin koks naktibalda beldžias į kambario duris. pakeli galvą - girdi, žingsniai jau neša atėjūną prie kitų durų - ir grįžti į patalą, rankomis apsivydama miegantį mylimą - - ar tą akimirką pasaulyje gali būt kas nors baisaus ?

žiema baigiasi. laikas išsikuopti ir transformuotis. nors ne, gal geresnis žodis - atgimti.

ne paukščiais ir ne kitom metaforom. o savim. 

įsimylėti Vilnių rudenį
arba įsimylėti Vilnių ir rudenį
arba tiesiog. (įsi)mylėti.

heart and soul, one will burn 
dievaži, nepamenu, kada šitiek daug prasmės buvau radusi šešiuose žodžiuose

ruduo - metas rašyti?
išties, pavojingos naktys
pasiilgau čia grįžti

2013 10 03

atėjau paskaityti savęs ir viskas, ką gavau, tai tik sauja liūdnumo --

dabartyje klijuoju mūsų miesto žemėlapius dalimis, pridėdama vis po atskirą taką, išmintą mano ir tavo pėdomis, po atskirą gatvę, tarp kurios namų sienų aidėjo mūsų balsai, po atskirą skverą, kurių viduryje - supynės; pasiilgstu, dievaži, kaip pasiilgstu

atėjau paskaityti savęs ir viskas, ką supratau, tai -- ko gero, dar niekad neturėjau tiek daug, kiek dabar

ir štai toks džiaugsmingas liūdnumas sėdi ant mano peties, toks nei angelas, nei velniūkštis.

naktį prieš šimtą metų daviau priesaiką išlikti ištikima pati sau - nuo to momento tikrai nepasikeitė viena: tai laikrodžio dūžiai man į smilkinius, pranašaujantys tamsią naktį po vidurnakčio. šią naktį aš pažadu negrįžti. ir nebesapnuoti vagių. ir dar pažadu nebežadėti.


ar matei, kad mūsų delnų antspaudai įaugę į medžių kamienus - - ?
jei ne, leisk man tau parodyt

tik - perspėjimas - laikrodžiai čia uždrausti

upės teka greitai. debesys, pritvinkę lietaus, irgi pro šalį, tolyn nuo liūdno saulėlydžio. vis pagalvoju, ar saulei nenusibosta kilti ir leistis? kas vakarą stebėt tuos pačius įsimylėjėlius, romantiškai palydinčius paskutinį spindulį, ir vis tų pačių poetų meditacijas penktą valandą ryto. manęs nei tarp vienų, nei tarp kitų nėra - tai kur aš?

kur / kas / kodėl

tu nematoma tavo durys užrakintos telefonas neatsako dėl ko kodėl tavęs čia nėra

o kodėl tavęs čia nėra

o kodėl aš tavęs nerandu

dėl tavęs aš esu, todėl manęs čia nėra


mėnuo tylos ir mėnuo juodraščių.
bet pokyčių metas artėja.

2013 05 29

dieve dieve, kada gi sustosi pertraukai braižant tuos savo žvaigždėlapius?
mums reikia rimtai pakalbėti - dangus skelbia pilnatį
bet giedros mėnesienos naktys tau pats darbymetis


penktą valandą ryto dievas budina paukščius, šie šlovina poetišką rytą
ir aš pabundu
susapnavusi ilgesį

ateik arčiau, man taip baugu tamsos - -

didelis baltas niekas

niekas yra viskas - viskis yra niekis

tik // tak

lie-e-e-tūs

melsvai pilkas dangus verias virš galvos ir visos kregždės sparnais šluoja žemę - - pablo's blues

1/20, tik tiek man liko prancūzijos

- bet negailėkite savęs, susimildama, šiais laikais žudytis madinga

taip, visi turim tam būdų

- kartais net patys nežinodami esam tų ritualų dalyviai

net jei tik stebite rūkstantį dangų pro išdužusį kambario langą? 

net jei -- 

- nesvarbu 

laikas tiksi

ilgesys atsakymams ir poetiškumas, kurio išsižadėjai 

- tavo akyse plaukia liūdesys

taip, kadaise iš visų žodynų tai buvo pats gražiausias žodis

pasako ji ir suskamba telefonas

Jeigu gyvenčiau kambary be užuolaidų, ar sutiktum išgert su manim raudono sauso vyno? O po to kartu išnykt tirštoj tamsoj gulint ant namo stogo, jaučiant tik ritmingą arterijų pulsavimą ir širdies dūžius į smilkinius, vyno svaiguliui tirštinant kraują. Mano riešai ir mano kaklo duobutė kvepėtų lengvais prancūziškais kvepalais, prižadu, o tavo plaukai - vyšnių tabako dūmais. Aš būčiau raudonų lūpų moteris, o tu - jos mylimasis šviesiomis akimis. Ar sutiktum sužaist gyvenimus pagal tokį scenarijų? Kaip iš XXa. romano, kurio nesame skaitę, bet abu žinom, kokiu sakiniu jis baigiasi.

Pamiršk laiką, pamiršk tai, kas ne tavo. Tai ne aš -- tai vyno deivės mano lūpomis kužda tau į ausį, tai jos mano lūpomis bučiuoja tavąsias, tai jų rankos mano pirštais švelniai užmerkia tavo akių vokus, apsiveja tavo kaklą, suvelia mudviejų plaukus -- kai atsimerksi, pilkas dangus versis lubose virš tavo lovos, o aš būsiu kažkur mėlynuojančiam horizonte. Galbūt pievoj skabysiu baltus ramunių žiedus traukdama į plaučius saldų medaus kvapą - myli nemyli myli ne -- myli, galbūt sėdėsiu ant medinės palangės prie atverto lango ir lauksiu tavo žingsnių mano kambario durų link, galbūt ant aukščiausio pasauly pastato stogo prisidegsiu paskutinę cigaretę ir aplink pakvips vyšniomis -- abu žinom, kad tavo glėbyje pabusiu tik kitam gyvenime.
Ir tada, tam tikrą valandą, tam tikrą sekundę, mes uždainuosim tą pačią meilės dainą, nors skirtingi horizontai ir skirs mudviejų kūnus. Mūsų sielos jau pažadėtos viena kitai. Aš gulėsiu atmerktom akim tiesiai prieš pilką lubų dangų virš mano lovos, o tu ant aukščiausio pasauly pastato stogo prisidegsi paskutinę išdžiūvusio vyšnių tabako cigaretę. Gedėsi pats nesuprasdamas ko, stebėdamas liūdną naktinį miestą po tavo kojom. Pilkas kambario lubų dangus nusileis ant mano odos, mėlyna nakties melancholija įsigers į tavo plaukus, ir mudu ilgėsimės vienas kito žinodami, kad tavo glėbyje pabusiu tik kitam gyvenime.

2013 balandis

suskaičiavus visus kambario kampus, lieka skaičiuoti debesis. o gal atsiversti kalendorių ir vėl pradėt žymėti pilnatis? žudyt laiką, kol tįsta minutės, pilnos apmąstymų, ką galėjai pasakyt ir ko nepasakei - aš juk sakiau, kad esu klaustukas -

įlipus į liftą prisiminiau mokykloj išgirstus mokytojos žodžius : mylėti reikia čia ir dabar
bet tada atsidarė durys į tryliktą aukštą ir buvo jau per vėlu vėl leistis žemyn

---

kad ir kas nutiktų, aš skaičiuosiu jas, tas pilnatis
jų liko trys

V žiemos mėnuo

Jūs vis ieškote kažko, ponai ir ponios, ir nerandate vis
didžiausia Jūsų bėda ta, kad nežinote, ko čia atėjote - ar pametėt mane ?
ar jaučiat, kaip spurda mano širdis, lyg ką tik pagautos kanarėlės ?
o gal jau išslydau iš Jūsų delnų palikus tik tris savo plunksnas ?

bet šito dar nežinau nei aš

guliu (ne)savo kambary ant žemės, ant rudo raštuoto kilimo, ir tai ne šiaip sau gulėjimas - vieną akimirką po manim - tona betono, kitą jau, pažvelk, tai visai ne betonas ir visai net ne žemė - tai Čiurlionio jūros bangos neša mane tolyn nuo krantų - teška / plakasi / putoja / jūros dvasia alsuoja laisve. ir kvepia pušynai, nepamirškime šito --

bet aš nematau to, ką matote jūs

atvira jūra dovanoja mėlyną ramybę - dangus nusileidžia ant žemės - ir grynas oras pripildo plaučius taip, kad net suskausta; į saulę skrenda paukščiai - niekaip negaliu atskirti kirai tai ar žuvėdros - ir vis klega man na-gi, iš-klok savo gyvenimus, ne-svarbu, kuriuo asmeniu; visus de-vynis šimtus, ir ne-pamiršk nei vieno iš tūkstančio mylimų--jų 

bet neišgirstu, ką jie man šaukia, atleiskit, negaliu, klausausi vėjo, nuo kurio skirsta mano oda

delnuose įsidreskia dar viena linija
nagi, parodyk man savo rankas ir pasakysiu, ar mums pakeliui

Naktį

Nugrimzti į naktį. Taip, kaip mes kartais nuleidžiame galvą susimąstydami, taip visiškai nugrimzti į naktį. Aplink miega žmonės. Mažutis vaidinimas, nekaltas apsigaudinėjimas, kad jie miega namuose, tvirtose lovose, po tvirtu stogu, išsitiesę ar susirietę ant čiužinių, užsitraukę drobules, po antklodėmis, iš tikrųjų jie susirinkę kaip kažkada anuomet ir dar vėliau nykioje dykynėje, stovykloje po žvaigždėm, nesuskaičiuojama gausybė žmonių, tauta, armija, po šaltu dangum, ant šaltos žemės, pagriuvę ten pat, kur pirma stovėjo, pasidėję po galva ranką, ramiai alsuodami. O tu budi, tu - vienas iš sargų, tu susirandi kitą, mosuodamas degančiu pagaliu iš žabų krūvos šalimais. Kodėl tu budi? Kas nors turi budėti, kaip pasakyta. Kas nors turi būti pasirengęs.

                                                                                                                          - Franz Kafka, novelės

galbūt tikrai būtent taip mes ir surandam vieni kitus. mosuodami degančiais pagaliais iš žabų krūvos. tie, kurie budi. tie, kur prabudę.

vakariniai/naktiniai skaitiniai užpildo mano sielą --
aš vis kartoju sau išdrįsk nerašyti, nors tai turbūt tik saviapgaulė, lyg turėčiau pasirinkimą - rašyti ar ne

beje, pone Bergsonai, sakote, kad laukiantys žmonės įkūnija laiką?
tuomet dabar aš esu laikas, kai Japonijoj žydi sakuros --
o žydinčios sakuros yra tik žydinčios sakuros, kaip pasakytų Fernando Pessoa, o gal labiau Alberto Caeiro

ir negalvojime pakanka metafizikos

turbūt viskas/turbūt nieko

tyla - gera byla. ne?

many per dieną saulė pateka ir nusileidžia po keliasdešimt kartų, beveik beveik kaip mažojo princo planetoj, tik nerandu laiko pasigrožėt saulėlydžiais - many grumias laukiniai vilkai ir meilūs katinai, tik pastarieji jau nebesitrina šeimininkams aplink kojas idant būtų paglostyti - aš neturiu visko, bet turiu nieką, gal ne taip ir blogai? kadaise, kai išgirdau sakant justė yra amžinas klaustukas, priėmiau tai kaip vieną maloniausių kada nors išgirstų komplimentų, nors aš ir pati sau tik didelis klausimas, ir net ne vienas. kartais tai viską apsunkina.

tik kai guli aukštai ant šąlančio ir apleisto pastato betono, atitrūkęs nuo šalia esančių skęsti savo vienumoj, ištiesęs rankas į skirtingas pasaulio puses sveikini pilnatį ir kažkur apačioj girdi naktinio vilniaus gyvybę, tą akimirką staiga, lyg atsibudęs iš sapno, prisimeni, jog visos virvės, kurios pančioja tavo kojas ir rankas, yra tik tavo paties susikurta našta ir kad visa tai vyksta tik tavo galvoje. nušvitimo momentą, atrodo, viskas, kas ilgai viduje generavos nesibaigiančiose savianalizėse, pasidaro aišku ir paprasta - žodžiai išnyksta ir netgi visą vasario šaltį sukaupęs oras aplink prisipildo magiško žinojimo, jog pasaulis - beribis, o gyvenimas išties yra nuostabus ir keistas, nes turint nieką, daugiau nieko ir nereikia -- tai juk, sako, laimės paslaptis, ne?

aš tikiuos, kad vakar aplankę apmąstymai buvo iškvėpimas žiemos, kuri jau buvo pradėjusi stingdyt mano kaulus. iškvėpti būtina tam, kad galėtum įkvėpti iš naujo.
o į(si)kvėpt pradėjau jau vakar, nuo pažado sau ateity aplankyt kuo daugiau naktinio vilniaus stogų. 

2013 02 20

"Mano kambarys pamažu darosi per mažas vienatvei, ir aš vėl turėčiau pradėti rašyti eilėraščius; pradėti, ne tęsti. Bet kad aš nebemoku nei iškeliauti, nei grįžti. <...>"

                                                                                           - A. Nyka-Niliūnas, 2006 birželio 21,
Dienoraščio fragmentai

                                                                                                

erdvės dalijimasis su kitais man niekada nebuvo lengva užduotis. apmąstymuose vis grįžtu prie vienatvės temos, o nyka-niliūnas dažnai paberia daug (retorinių) klaustukų. vienatvė, matyt, liete liejosi pro jo kambario duris ir langus, o mano kambary jai vietos nėra -- gal dėl to žodynai ir kenčia nuo sausros. vienintelė išeitis lieka ausinės ir muzika.
kartais negaliu nustot svajojus apie nematomą hario poterio apsiaustą arba šiaip kokį burbulą, kuris lyg skydas mane apgaubtų ir tapčiau niekam nematoma, niekam negirdima. nors, iš tiesų, tokiomis minutėmis kaip tik labiausiai geidžiu, kad kas nors mane pamatytų - ir visa tai vyktų be žodžių, nuo kurių tokia pavargus jaučiuosi. mane taip vargina iš kitų lūpų lekiantys beprasmiai sakiniai, dirbtiniai kaip sekasi, netikri gerai (nusišypsom) o kaip tau, pokalbiai, kurie nepasako nieko, žodžiai, kurie grindžia kasdienį komunikacijos procesą -- kartais žmonės atrodo tiesiog įsipareigoję kalbėtis, nes kitaip jaučiasi nejaukiai - kodėl

nors žinau, kad čia nuovargis ir neišmiegotos naktys kalba už mane, bet
pakuždėkit man kas nors slėptuvę šiai nakčiai

pilnos kišenės skyrybos ženklų

aš - aš - aš -
kas aš?
tik sauja klaustukų ir vienas kitas šauktukas, tik tarpai tarp raidžių ir nubyrantys tritaškiai sakiniams (ne)pasibaigus, kablelis prieš "bet" ir atodūsiai iš kito lūpų, tik pilnos kišenės kabučių ir atsivėrusių skliaustų, tik viena dešimtoji sekundės elektros šoko nepažįstamųjų žvilgsniams susitikus ir du metrai tylos, kai brūkšniais nutįstu - arba tarpais tarp brūkšnių, esu tik pirmas dirstelėjimas pro langą pabudus ryte ir akimirka užverčiant ką tik baigtą skaityt knygą --

aš - kas aš?
esu viskas ir esu niekas
manęs nėra
tad ar verta kalbėt apie tai, ko nėra?

rašalu mano pirštais nubyra raidės
gramatinės klaidos
klaustukai ir šauktukai