melancholija thomo yorko balse, pagaliau vėl radiohead - kurį laiką vis drausdavau sau jų klausyti, dėl savo pačios gerovės, bet - - pusryčiauju, nors tokiu laiku jau turėčiau valgyti pietus - o pasąmonės kampučiuose pradeda žydėti svajonė apie kelionę prie pasaulio krašto - kai atšils, man sakė - o paskui ir ten labai gražu, pridūrė.
neskanu? įsidėk daugiau uogienės. nuo šiol, manau, reikės pradėt visada laikytis šio principo. tik vis dar nesugalvoju, kaip išspręsti kartumo problemą, kadangi karčiom akimirkom net pilnas stiklainėlis uogienės nepadeda - išbandyta.
vakar išgirdau paskutinį - tikiuosi - sprogimo aidą, juk kažkada turiu pasiekti tą ribą, kada jo atgarsiai manęs nebežeis? to dėka virvės nutrūko - - norėčiau sakyti galutinai, tik kažkaip tas žodis vis dar per stipriai spaudžia širdį, tad geriau nutylėsiu, bet jūs žinokit
viskas ir taip jau pernelyg išniekinta, tad nebėra prasmės - čia tik man vidinės moralės principai neleidžia paminti dalykus, kuriuos laikau šventais
o ramu lyg neturėtum nieko
No comments:
Post a Comment