naktimis/rytais pradeda žaliuoti mano pasaulio pievos ir beveik beveik girdžiu sproginėjančius šimtamečių medžių lapų pumpurus ir tuoj pakvips liepomis, jei tik mano angelai sargai nenustos mane sergėję
o kad turiu angelų sargų aš beveik neabejoju, man šitaip prieš kelis šimtus naktų ar savaičių sakė tas, kuriuo pasitikiu, ir net neprireikė norvegijos princesės knygos, jog suprasčiau, kaip man su savo angelais bendrauti - šitaip - tik - širdis - moka ---
galėčiau tapti poeto mūza, bet turbūt tik tada, kai išsiaiškinsiu, kuris apsėstasis taps mano lape, kurią prijaukinsiu, o gal aš tapsiu jo prijaukinta - nors kartą lape jau buvau (buvau?), bijau, jog būtasis laikas nėra tiek nutolęs, kiek galbūt to norėčiau, nes mažojo princo dainos dar skamba net sapnuose, nes viskas čia pat - jaučiu lyg būtasis dažninis, kai kuriais atvejais - ir kartinis, būtų įkalintas esamajame - būsimajame - gyvenime per amžius, šitaip mano sielą sutvėrė dangus
trijų laikų momentai, apie tai rašė zigmundas froidas, bandydamas atrasti fantazijos ir rašytojo sąsajos slėpinį, net nežinau, ar aš dar žaidžiu lyg vaikas, kurdamas atskirą savo pasaulį, ar jau fantazuoju kaip suaugėlis, nuo kitų kruopščiai slėpdamas savo fantazijas (visada būna išimčių), galiu pasakyt tik tiek, jog pamišimas ---
tokiais rytais atsliūkina tyliai, prieš tai garsiai pasauliui save išbarsčius, ir sustoja taip arti, jog, rodos, girdžiu, kaip kvėpuoja į kaklą.
pamišę rytai nusipelnė būti tokiais vadinami, nes jie nesupranta, ak, jie nesupranta, jog sėdint pusę keturių sujauktoje lovoje lieka vos kelios valandos sapnams, kurie privalo būti spalvoti ir saldūs, jie privalo, nes juk ten jau pavasaris - ir ten meilė žydi rausvai - nežinau, gal krauju iš žaizdos nusidažius
(aš nebesuvokiu laiko, labanakt)
No comments:
Post a Comment