dabar jau muzika neparneša pavasario. muzika pavasarį nusinešė. su savim, lyg laiko laivelis, plaukiantis pro šalį. tik aš sėdžiu surinkta iš trupinių ir nubyrėjusių dainos akordų. išbyrėjo šaltais mano pirštais, mano naktimis ir besiplaikstančiais plaukais žvaigždėtam vėjy. išlašėjo lyg paskutinis lietus lapkričio mėnesį, kurio dar nebuvo. tik šalna ankstų rytą apkabinusi pievas ir medžių šakas.

melancholija iš tamsios akių gelmės, kažkur užsimerkus savyje tai matau, o gal labai norėčiau matyti. juk sako, kad kai labai nori, tai... kristi į apvalią duobę, kurioje nuo žvarbos pasidarytų šilta. užsidaryt duris ir klampot beprotybėj, pamiršus kaip reikia kalbėti, tik klausytisklausytisklausytis į ausis plaukiančių pačių nuostabiausių pasaulyje garsų, užmerkus akis, o užaugus rašyti. rašyti žodžius, sakinius, vardus ir kablelius ir klaustukus ir piešti pasaulį raidėmis ir sustot tik tada, kai pajausi, kad jau. kai stipriai už pečių papurtys tas, kuris moka skaityti.

arba?.. arba jaukiam kambary paprastai gerti beprotiškai skanią arbatą ir su kuo nors kalbėtis apie išsiilgtus švelnius jausmus.
tai juk taip pat tam tikra beprotybė.

ruduo jau nebe geltonas, bet vis tiek griebia už sprando, kaip išdainuotų saulius mykolaitis. kai kurie žodžiai lieka kyboti ore, net ir po tūkstančio metų. vieną minutę juos klijuoju mintyse, kitą - jau išnyksta beprasmybėje, niekam net nespėjus sužinoti apie jų egzistavimą. o kartais tik aidu grįžta atgal.
ir aš šią minutę lieku čia, lieku skaičiuoti dienų, valandų ir minučių ant savo krumplių, pasiilgusi žiemos. lieku čia užsikurti židinį, bet tik tam, kad galėčiau sušildyt nuo nubyrėjusių dainos akordų sušalusias rankas.