keista, kai pagalvoji, jog tavęs nėra. dar keisčiau - kai pagalvoji, jog tu nesi tu. paskui pagalvoji, ko vertas tavo plėšymąsis į gabalus. ir dar vėliau pagalvoji, kad gal vis dėlto vertėtų išgerti vaistų. lapkričio šaltyje skambanti muzika rėžia smegenis ir viską apgaubia chaosas. visuotinis chaosas. debesis dulkių, dalelių, iš kurių mes visi sudėti, tvyrantis man - tau - jiems virš galvų, kol galiausiai viskas sprogsta. ausyse girdžiu sprogimo aidus, vaizdas pradeda lietis ir aš trumpam iš čia dingstu užleisdama savo vietą kažam kitam, tokiam nepaaiškinamui. bet tai tik kelios sekundės pamišimo. pabaiga vis tiek vienintelė ir ta pati: vėl aš, mažytis balkonas ir lapkričio vėsa dūmuose arba dūmai besisklaidantys joje. taip ir lieku nesupratusi, ar tai muzika įkvėpia mane, ar aš ją.