smilksta. jokių pamokslų, jokių moralų, nusižengiu tik savo principams, niekas nežino, aš čia, pati prieš save kelyje į nuodėmę. pasiutusiai gera. prasivėrus langą, lašnojant pavasariui klausausi pravažiuojančių mašinų triukšmo. smilksta.

pasiutusiai gera stebinti pačią save. šiomis dienomis, kartais atrodo, keičiasi mano požiūris į pasaulį. išsirengiu iš naivumo rūbų. augu? keičiu savo pavidalą sąmoningai teršdama savo mintis. trokštu išsilaisvint nuo to persekiojančio išorinio sielos sterilumo įvaizdžio, tokio netikro ir susikurto. prieš ką? save ir aplinkinius? tėvus, draugus? kaip dorianas grėjus. atrodo, lyg norėčiau dabar išgyventi tą momentą, kai jis durklu perveria portreto širdį. vien tam, kad išlaisvinčiau giliai slypinčius demonus. jaučiuosi pavargusi nuo savo švarumo. kitų akyse.

ir štai sėdžiu, laužau principus. ir daug minčių, tiek daug minčių...