net keturiskart po penkiolika minučių gali sėdėt, sėdėt tol, kol nepadarai sprendimo kilti. vis dėlto neįmanoma iš sielos išplėšt poreikio kartais pabūt vienumoj. pasiseka tik tiems, kas bando. gerą valandą skaitinėjau knygą kartu su agnija išskridus kažkur į amsterdamą, gerą valandą su angliškai man kalbančiais paukštukais, miesto ūžesiu ir bažnyčios varpų skambėjimu saulei judant vakarų kryptimi. iš lėto. taip greitai. supratau, kokia beprasmybė lietuvių kalbėjimui pasirinkti temą apie poeziją, kokia tai beprasmybė...

saulėtą ir truputį šaltai vėjuotą vakarą mintys apsiblaususios. sėdi vidury miesto keliskart po penkiolika minučių, apsiblaususiu žvilgsniu dėbsai į žmones, mąstydamas, kaip visiems trūksta paprastumo. trūksta paprastumo, pasauli. ir nežiūrėk į mane taip įkyriai. net man trūksta. įsiveržia sielon didžiulis poilsio troškimas. toks didžiulis, toks ilgesingas, jog negali atitraukt akių nuo vaikų, kurie už bažnytėlės tvoros žaidžia gaudynių. toks didžiulis troškimas, kurį girdžiu aidint iš savo sielos gelmių...ak, toks. toks. kad net noriu namo.(?)

užsimerkiu.