įkvėpti

šiemet mano laikrodžiai skubėjo kaip niekada greitai. ateitis parodys, ar tai jie darė pagrįstai. o dabar aš tai vėl čia, po visų šventinių kulminacijų, puodelyje kava su pienu, ant kelių - susirangęs katinas miega. prieš metus tokiu laiku sėdėdavau svetainėj prie namų telefono ir laukdavau skambučio - -

keisti metai prabėgo. pasitikau juos tokiose duobėse, kokių dar nebūta. bet pamažu didžiausi praradimai tapo didžiausiais atradimais. tada, kai nustojau griauti save ir pradėjau viską kurti iš naujo. in order to create you must first destroy - vienas gyvenimo paradoksų. o dabar štai esu lyg tabula rasa - pasiruošimo aukso amžiui darbai lyg ir baigti, o tai visai netyčiom sutampa su naujų metų pradžia. trylika, sako, velnio tuzinas. o senovėje šis skaičius siejamas su mėnuliu - vilkolakiai neatsiejami nuo mėnulio. okultizme skaičius trylika reiškia mirtį, o majams ir actekams jis buvo šventas. man šis skaičius jau dabar atnešė naujų vėjų - tryliktas aukštas, tryliktas kambarys. kadaise gyvenau tryliktam name. laukia trylikti metai. įdomūs sutapimai, kaip kažkada jau rašiau, reiškia geriausius dalykus mano gyvenime - o skaičių magija irgi neretai būna reikšminga. šiaip ar taip, jeigu visą visatos laiką galima sieti ir su kiekvienu atskiru žmogumi, tai man norisi galvoti, kad aš savo kali-jugą jau išgyvenau. vis klajojau po pusnis pasiklydus pūgoje - - bet kai ledai išplaukia, ateina pavasaris. gal tai mano satja-jugos pradžios ženklas. asketizmas, švara ir išmintis. švara ta prasme, jog susitaikymas su tuo, kas tave anksčiau plėšydavo pusiau, yra nuostabus dėmių valiklis. todėl ir sakau, jog kaip tabula rasa, ir net ne filosofine prasme, nes mano patirtis mane jau užgrūdino - tabula rasa lyg švarus popieriaus lapas, kuriame noriu naujų gražių spalvų, arba dar neprirašyta knyga, į kurią norisi įtraukt įdomiausiais istorijas.

o tu ar kada išgyvenai tokį momentą, kada būtum galėjęs sau pasakyt i feel infinite? aš tai jaučiau išgyvendama pati gražiausią gyvenimo rugpjūtį (2013 01 01 pataisymas: iš tiesų, pagalvojau, iki šiol aš niekada to nejaučiau) ir dabar atrodo, kad viskas, ką darau, yra tam, jog iš naujo judėčiau šito link -- link momentų, kada vėl galėčiau pasakyt in that moment, i swear, we were infinite

ir, kai pagalvoji, gyvenimas juk toks gražus ir aplink dar tiek daug neperskaitytų knygų, neaplankytų vietų, neišgirstos muzikos, nepamatytų filmų, nepažintų žmonių ir kitų neatrastų nuostabių dalykų, jog būtų baisiai apmaudu numirt viso to nepatyrus. dabar kūryba yra jų būsena ir pasaulis man po kojom! 
štai, kas įkvepia - - 
argi ne taip?