mes žudom save kasdien, stovėdami balkone, tačiau visi atskirai - - supranti, individualybės
o aš žiūriu į langą ir savo akyse pamatau dangų - už manęs mėlynuoja pušynai ir kažkas į mano stiklą pripila viskio, geriu jį lyg vyną iš butelio. vynas iš butelio visuomet skanesnis.
dėl poetiškumo jūs linkę meluoti - pagalvoju, o jis man rašo klausdamas, kas blogo
birželis'12
tik jau per maža dievų, kuriais tikėt galėčiau, o gal tiksliau - kurie kaip tikinčiąją pasirinktų mane
o žmonės taip ir sėdi svarstydami, kodėl gi pušynai tolumoj mėlynuoja - - nusišvilpt jiems dėl dievo ar dėl meilės -
blogiausia tai, jog sakoma, kad iš tiesų dievas yra tik vienas. mano tikėjimo objektas šiuo metu įkalintas dėžėje ir yra nei gyvas, nei miręs - prisimenu šriodingerį - taigi, jo net negaliu prikelt iš numirusiųjų (kad ir kaip to norėčiau, kad ir kaip kiti to norėtų), o ir antro tokio nebus, nes mes juk monoteistai
čia ir slypi visa velniava, kurią man užvirė neišvengiamas gyvenimas. painiava kartu su mano vaizduotės barjerais, kuriuos pati susikuriu ir stengiuosi peršokt kaskart atėjus lemiamam momentui. pažink laiką, zonduok pasaulį - - gerte geriu akimis šiuos raginimus ir man atrodo, jog kažkuria savo sielos dalimi netgi pradedu tą suprasti, tačiau tik iki tol, kol nepajaučiu artėjančio dar vieno barjero - didžiulio iššūkio, kuriam niekur negaliu rasti atsakymo ar taip, ar ne - - nebent tik...širdyje - taip sako daugelis
ak, galų galiausiai viskas baigiasi tuo, kad kas nors manęs paklausia o kaip gi tu gyveni?, aš atsakau puikiai ir nusišypsau
o duris atidarau tik nesunkiai ironiją perkandusiam žmogui
