labanakt.

ir nuo čia viskas prasideda -
visi mano pamišimai ir visos mano beprotybės, po dviejų savaičių nemiego naktimis pradedi tiesiog nebeužmigt, kad ir kaip to norėtum -
o gal tai tik dėl tokio rudeniško lietaus pavasarį, o gal

vidurnaktį vaiduokliai pradeda veltis į plaukus ir vyno netrūksta, nesibaigiantis minčių srautas kelia chaosą, ramini save lyg prieš prasidedant panikos priepuoliui, o tavęs paklausia - ką norėtum nuveikti, jei sklandytum beorėj erdvėj?

hm.

- vakuume? - paklausiu.
tada nubyra tritaškis, abu įsmeigiam žvilgsnius į tolį ir pokalbis šia tema užsibaigia

tie paskutiniai raudono vyno lašai, atrodo, papildo mano minčių vandenyno atsargas. turbūt tai tikrai beprotiška, nes drįstu galvoti, jog pradedu suprasti, iš kur išminties ir įkvėpimo sėmėsi pats hemingvėjus

mistika.

ak, ir kurgi tu dabar, kai aš taip stipriai noriu tave pabučiuoti