įsimylėti Vilnių, bet ne žiemą
ne, tikrai ne žiemą - - kaip nelengva mylėti žiemą
susigrąžinau sinusoides. ko gero, pasiilgusi visai ne rašymo, o to, kad kas nors mane skaitytų. gal tas kas nors esu tik pati aš, aš nežinau, bet štai vėl baltas lapas prieš akis ir štai vėl dėbsau pro langą stebėdama tokį pilką šiandieninį vasarį, o stikliniam puodelyje ant stalo vėl sluoksniuojasi kava su pienu. apačioj gatvėse zuja mašinos, o į balkoną karts nuo karto atskrenda varnos. kai įsiklausai, gali išgirst kaip rytais čiulba paukščiai. arba kaip paryčiais kažin koks naktibalda beldžias į kambario duris. pakeli galvą - girdi, žingsniai jau neša atėjūną prie kitų durų - ir grįžti į patalą, rankomis apsivydama miegantį mylimą - - ar tą akimirką pasaulyje gali būt kas nors baisaus ?
žiema baigiasi. laikas išsikuopti ir transformuotis. nors ne, gal geresnis žodis - atgimti.
ne paukščiais ir ne kitom metaforom. o savim.
