vasaris, kava, žvakės ir keruakas - akimirką jaučiuosi pagavus laiką.
dabartis, kai nėra nei pabaigų, nei pradžių, dabartis, kai visu savo buvimu aš tiesiog teku į ateitį. ateitis visada tvyro rūke, pagalvojau, kai prieš porą vakarų gavau palinkėjimą jame nepaskęst, bet nemaža dalis manęs jau dabar laimingai skęsta įkvėpime veikti ir ateities planuose - laukiančiose teatro salėse, kurios žada kažką naujo; skrydyje už trisdešimties dienų ir keturių naktų paryžiuje su jo parduotuvėlėmis už kampo, kur vynas - du eurai; vėliau - gyvenimo-šiek-tiek-troleibusuose dienose, kurios taip primena praėjusį pavasarį, kai pirmąkart perskaičiau dharmos valkatas, tuščiose ar pilnose kino teatro salėse, kur kvepia spragėsiais, kur pilna žmonių šurmulio prieš prasidedant seansui ir jų tylos, pasirodžius pirmiems filmo titrams; galų galiausiai - toje savaitėje laukiamiausių pavasario atostogų, kuri reiškia naują pilnatį -- o pilnatys juk reiškia šį tą daugiau, šį tą, ką net sunku aprašyti. dvi pilnatys - skaičiuojant jas, o ne valandas/dienas/savaites, mėnesių atkarpos tarp bemiegių naktų ir tarp ne vienišų bemiegių naktų nebeatrodo tokios didelės -
kol mėnuliai keičiasi, kasryt yra metas nubusti** - ir aš nubundu, ir praveriu langą - į kambarį plūsta pavasarį pranašaujantis gaivumas - ir mėlyni dangūs apsiveja mano mintis, ir kažkur mano viduje išsprogsta pumpuras žinojimo, jog viskas bus gerai
žmonės kalba, kad atrodau užsikrėtusi gyvenimu
ir aš nusišypsau - tout va bien!
*iš knygos expect resistance: a crimethink field manual
**šio ryto atradimas, ačiū gretai
