žemyn galva vis į tą patį dangų

šiąnakt kambary kvepia vyšniomis, o aplink pirštus vyniojasi svetimi sapnai
stoviu balkono tarpdury, truputį šalta

- ką matai?
.
.
.
- nieko, kas prieš akis

truputį šalta, truputį svetima, truputį pažįstama, bet ir labai kasdieniška, o gal turėčiau sakyt kasnaktiška, šitokia būsena, kai esi ten, kur turbūt ir turėtumei būti, ir nori to, ko tau turbūt nereikia
kas pasakys man, kuris iš šių kelių yra teisingas
nebent tik paslaptingieji laiko šamanai - išburs teisingą monetų kritimo trajektoriją, ir galbūt vieną gražią dieną iškris reikiamas skaičius
jeigu skaičius - žengiu žingsnį pirmyn, jeigu herbas - miegu toliau 

ak, koks nors teisingas žmogus galėtų mane pavadint lengvabūde, jog savo gyvenimą leidžiu nuspręst - galbūt - kvailam atsitiktinimui, tačiau kas nors galėtų mane ir išteisint. fatališko tikėjimo likimu prisisiurbusi mano dabartis šitaip tęsiasi labai jau ilgai - pala, ar tai pasiteisinimas?

tavo mylimoji,
ji tyli ir neatsako į klausimus,
nes yra labai užsiėmusi –
ji myli

ji myli - nemyli - myli - jai skauda - ji myli - ji pyksta - nemyli - ji myli - nemyli - ji ...

tada atsisėda po raudona
musmire ir laukia, kol surasi,
taip ryškiai ir kantriai laukia

- - - - - - - - - - tave iš paskutinio žvilgsnio, dar syk, tą kartą oro uoste, tai liko didžiuliu antspaudu, kurio rašalo niekaip negaliu nuplauti, netgi didžiuliu atstumu, netgi šitokia laiko atkarpa, netgi kitomis rankomis, glostančiomis man plaukus --

atleiskit visi mirtingieji

p.s. ir visai neseniai suvokiau įvykusią metamorfozę. klausimas ar galiu gauti tai, ko noriu? transformavosi į kitą klausimą: ar tai, ko noriu, tikrai yra tai, ko man reikia? ir, manau, tai įvyko labai vietoje ir labai laiku - tokioms metamorfozėms niekada nebūna per vėlu. turbūt. tad kuo nuoširdžiausiai linkiu sau sėkmės ieškant atsakymų.