škac, pykti, škac, liūdesy, visados škac! man sakė, jog meilė kantri, maloninga ir nepavydi. juk meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. ji nesielgia netinkamai, neieško sau naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga. meilė nesidžiaugia neteisybe, ji visa pakelia. ji visa ištveria. ji niekada nepasiduoda. juk moters esmė - meilė. meilė yra ir moters kūryba, ir stiprybė, ir jos individualumas, neleidžiantis nusiskandint minioj... juk aš esu moteris.

škac, pykti, visados škac! negriauk mano ramybės rūmų. nebegriauk manęs. "iš kur tie tamsūs debesys, ne šitaip turėtum būti..." sapnai tik vis dar tiltai, sapnai tik vis dar jungia. kodėl kodėl kodėl, ramybė kalba kunigo lūpomis. du mylintys žmonės jaukioj šventovėj stovi prieš jį, pasiryžę ištarti taip vienas kitam, aš pagalvoju kokie judu gražūs ir mano dešinioji akis ties amžinos priesaikos žodžiais pravirksta viena vienintele ašara.
škac, liūdesy, visados škac! užteks melancholijos akyse, užteks slėgti man širdį. vienumoje tu vėl badai man akis žvelgiant į veidrodį, žvelgiant į savo sušalusias rankas. tegul džiaugsmas užlieja mano namus, tegul džiaugsmas.

škac, pykti, škac, liūdesy...
škac, mirtie, visados škac!.. aš taip pat nebenoriu išnykti. noriu atgimti, suželti iš naujo.

ar kas nors pasiūs man raudonus batukus kaip iš užsienietiškų žurnalų?


šalin viską. kvailas apmaudas išnyks ir aš išeisiu pakelta galva, nes nes -- nes lieku savo banguotoje sinusoidėje. laikui atėjus, principų spiriama aš tiesiog iškelsiu galvą ir ramia širdimi nusipirksiu bilietą skrydžiui į sekantį savo gyvenimo puslapį - savo Paryžių. ilgam.

tą dieną patekės skaisti saulė arba stipriai pils lietus ir aš tiesiog užsidegsiu dar vieną paskutinę cigaretę stovėdama tarpduryje, kaip iš praėjusio amžiaus kino, su lagaminais prie kojų, tiesiog vėl stebėsiu aplinką ir pajusiu, jog esu pasiruošusi išvykti.

škac, pykti, škac, liūdesy, visados škac!